28

Tik vėl pamatęs Kami, Arai suprato, kaip prie šios merginos prisirišo. Visą naktį negalėjo užmigti – galvojo, tik kaip sugrąžinti Kami. Svarstė, ar neverta pasilikti drauge su ja, bet jei jau pasiliks, kas tada atsitiks Miyako? Tiek metų jo nematęs, Arai pasiilgo savo bičiulio, ir jei dabar jį paleis, kažin ar kada besusitiks. Todėl neištvėręs įtampos apsirengė ir išėjo laukan. Brėško gaivus rytas. Saulė naikino tirštą rūką, kojos drėko nuo rasos. Pagaugais nuėjo visas kūnas – o kas, jei daugiau Arai nepamatys nei vieno, nei kito? Kami bėgs kuo toliau, o Miyako? Gavo darbą ir dabar laimingas? Kažin. O pats Arai? Ilgai stovėjo ir galvojo, kur jis dabar būtų, jei ne tiedu? Tarsi tik ką pabudęs pastebėjo, jog saulė jau aukštai ir visi kovos menų mokyklos gyventojai ir svečiai jau atsikėlę. Išaušo lemtinga diena – galbūt paskutinį kartą šiandien Arai mato Kami…

29

- Klausyk, Miyako, kas tie ponai? Mokyklos savininkai?
- Tiksliai nežinau, Arai. Kažkokie užsieniečiai. Visai neseniai atvyko čia, nusipirko jau bankrutuojančią mokyklą. Pradėjo bendraut su visokiais turtingais ir įtakingais asmenimis. Mūsų ponas irgi toks. Šiandien ruošiami ištaigingi pietūs. Geriau perspėsiu poną apie mūsų draugužės apsilankymą, o tai paskui bus nemaloni staigmena.
Miyako lėtai žingsniavo nublizgintomis mokyklos grindimis. Tyliai priklaupė prie pono kambario durų ir sušnibždėjo:
- Pone, šiandien pas jus atvyks jūsų tarnaitė Sango. Bet, pone, turiu ne itin gerų žinių – ji atvyksta norėdama atsisakyti darbo pas jus…
- Atsisakyti? Bet… O jūs kaip? Miroku, ar tu su Tošiu liksi pas mane? Man dabar ypač reikia geros sargybos. Pamokas galite pamiršti. Pakelsiu atlyginimą, bet, prašau, nepalikite manęs. Kyla įtarimų, jog kėsinamasi į mano gyvybę.
- Pone, mes tikrai jūsų nepaliksim. O kas, jūsų manymu, gali kėsintis į jus?
- Ponai, pas kuriuos mes dabar esame. Jie labai įtartini. Jau sklinda gandas, kad jie nužudė ne vieną įtakingą mūsų šalies gyventoją. Miroku, tavo draugę aš priimsiu po pietų su užsieniečiais. Noriu, kad tu būtum visąlaik šalia per pietus, o Tošis tegul eina sargybą kieme.
- Klausau, pone.
- Dabar esi laisvas Miroku.

30

Pietūs prasidėjo tyliai. Garsiau kalbėtis imta tik pradėjus gerti sakę. Visi šnekėjo nei šį, nei tą, tik Miyako sėdėjo visiškai tylus. Jis klausėsi kiekvieno ponų žodžio, ar neprasitars, ko jie čia atvyko, gal ką jau nužudė, o gal rengiasi nužudyti. Vieko doro neišgirdo, todėl jau ruošės eit, kai staiga jo ponas paklausė užsieniečių:
- O iš kur jūs atvykote?
- Iš tolimos šalies Europoje…
- Bet… Kodėl? Jum ten buvo negerai? Turi būti priežastis, atvijusi penkis garbingus ponus į šią šalį.
- Priežastis yra. Bet kaip čia pasakius..? Na, su mumis, tiksliau su mūsų vyriausiuoju ponu, gyveno viena mergina. Ji buvo labai graži, protinga ir kiek pašėlusi. Ponas ją nuoširdžiai mylėjo, aprūpino viskuo – turtais, brangenybėmis, kailiais… Bet vieną dieną mūsų draugė papasakojo policijai apie kai kuriuos ponui pavaldžių asmenų darbelius, tuo pridarydama rūpesčių ponui. Po to ji pabėgo. Manome, kad šiuo metu ji slepiasi kažkur Japonijoje. Suprantat, ponas vis dar ją myli ir nori susigražinti. Jis jai atleido, o ši bėga.
- Bet kodėl tada jūs superkate čia pastatus, mokyklas kaip ši?
- Norime praplėsti savo akiratį bei paskleisti savo įtaką didesniame žemės plote. Todėl ir siūlome prisidėti prie mūsų. Kol mes būtumėme išvykę, jūs valdytumėte mūsų įtakos zonas. Ar sutinkate?
- Na, dar tiksliai nežinau. Savo sprendimą pasakysiu rytoj ryte. Dabar atleiskit, turiu šiokių tokių reikalų.
Dabar Miyako pasidarė aišku, kas per užsieniečiai tie žmonės…

31

- Pone, atleiskite, pone…
- Kas yra Miroku?
- Mes negalime priimti čionai Sango!
- Betgi kodėl?
- Tie žmonės, šios mokyklos savininkai, tie užsieniečiai persekioja Sango!
- Kaip tai?
- Pone, jos tikrasis vardas nėra Sango, o mano ne Miroku. Tošio vardas irgi netikras. Aš esu Miyako, dabar vadinamas Senkaku, mano draugas – Arai, o jūsų tarnaitė Kami. Bet tai irgi netikras vardas. Jai tą vardą suteikė Fudzijamos kalno vienuoliai. Jos tikrojo vardo nežinau… - “O kaip daug aš apie ją nežinau” – pagalvojo Miyako, bet laiko jis turėjo vis mažiau ir reikėjo nuspręsti, ką daryti, kaip gelbėti Kami. Miyako graužėsi, kad tik jo išdidumas privertė Kami čia atvykti. Tik per jį dabar merginai grėsė siaubingas pavojus. O juk ji atėjo tik pagalbos…
- Vaikine, Miyako, ar kaip tu ten. Bet kodėl jūs tada pas mane įsidarbinot?
- Tai buvo priedanga. Be to, mum reikėjo pinigų. Pone, mums reikia nuvilioti Kami nuo čia. Ir kuo greičiau!
- Bet kaip?..
- Kur Tošis? Tiksliau, Arai?
- Jis kieme atlieka tarnybą.
- Pone, turime ką nors sugalvoti.
- Taip, turime… Bet palauk, Miyako. Kodėl turime? Juk šie vyrai tik nori sugrąžinti savo ponui mylimąją. Kas čia blogo?
- Kas čia blogo? Gal pakvaišot? Jie negrąžins merginos ponui, anaiptol, jie ją nužudys!
- Nužudys? Kodėl jie turėtų taip elgtis?
- Nejau nesupratot? Tie užsieniečiai – žmogžudžiai. Jie nužudė kažkokį vyruką, Kami juos matė ir įskundė. Dabar jos eilė mirti…
- Tuomet… tuomet mes turime kažką daryti!

32

- Arai, prisimeni, klausei manęs, kas tie užsieniečiai.
- Sužinojai?
- Taip. Tai nuo jų bėga Kami.
- Ką?!
- Būtent. Turime ką nors daryti. Klausyk, tu žiūrėk, kad tie ponai niekur neitų, susitark su mūsų ponu, užimkit juos, o aš pastovėsiu prie vartų, palauksiu, kol ateis Kami. Gerai?
- Žinoma. Tik… ar ji tavęs klausys?
- Nebijok, aš ją įtikinsiu.
- Gerai. Kai ją perspėsi, Miyako, būtinai ateik pas mus ir pranešk, kaip sekėsi.
- Būtinai…

33

Saulė plieskė tiesiai į akis. Miyako darėsi karšta, o ir nerimas augo su kiekviena minute, praleista prie vartų. Pagaliau jis pamatė dvi figūras, einančias link mokyklos. Iškart suprato, kad mato savo mokinę su tuo jaunu samurajumi, kuris buvo kartu tą vakarą, kai jiedu vėl susitiko. Širdis plakė vis greičiau, kaktą išmušė prakaitas, rankos virpėjo. Kad tik ji patikėtų, kad tik ji pabėgtų. Vaikinas nusprendė nebelaukti, pats pribėgo prie Kami. Kuo arčiau jis buvo, tuo labiau stulbo – nors jau yra matęs Kami su kimono, bet dabar ji atrodė tiesiog nuostabiai. Jai labai tiko tamsaus šilko apdaras.
- Kami, tu negali eiti į tą mokyklą!
- Ką čia paistai, Senkaku. Kodėl?
- Vadink nuo šiol mane tik Miyako. Kami, tie žmonės, kuriems priklauso mokykla, tie žmonės… yra tavo tautiečiai!
- Ką? To negali būti.
- Bet taip yra. Paklausyk manęs. Tu turi kuo greičiau iš čia dingti. Mūsų ponas jau žino visą tiesą, o aš nesu įsitikinęs, kad jis mūsų neišduos. Todėl turi kuo toliau nuo čia pasislėpti. Taip, kad tavęs nesurastų.
- Bet… Nieko nebesuprantu. Kur man pasislėpti?
Tuomet prakalbo Tsuto:
- Kami, gali pasislėpti pas mano seserį. Ji gyvena pakankamai toli, be to, ten nėra daug žmonių, kurie galėtų tave išduoti. Sesuo gyvena toli nuo artimiausio kaimo.
- Puiku. Mums to ir reikėjo. Bet ar galiu tavimi pasitikėti? Kami mano mokinė ir jei jai kas nutiktų…
- Garantuoju – su manim ji visiškai saugi.
- Vaikine, papasakok, kur yra ta vieta. Mes su Arai atvyksim, vos tik ponui nebegrės joks pavojus. O jūs turite palikti šį miestą nedelsiant. Kami, aš tikrai atvyksiu. Padarysiu viską, kad tave apsaugočiau…
- Ačiū, mokytojau…

34

Kelionė buvo sunki ir chaotiška. Kami negalėjo miegoti naktimis, o dieną be perstojo jojo. Jojo ne tiesiai, o mėtė pėdas. Kelionė vis tęsėsi, o galo nebuvo matyti. Mergina nuolatos buvo irzli, todėl vengė kalbėti su Tsuto. Ji netgi nepasiskundė, kad jaučiasi labai silpnai, kol galiausiai vieną akimirką merginai akyse viskas aplinkui pabalo ir… Akis Kami pramerkė tik kažkokioj vėsioj ir tamsioj erdvėj. Pirmiausia išvydo dvi klausiamai žvelgiančias akis.
- Kur aš?
- Kami, kaip jautiesi? Mes slepiamės gana nepastebimoje oloje, tad nebijok.
- Kas man nutiko?
- Tu nualpai. Manau, aš per daug tave išvarginau ta prakeikta kelione. Pats laikas būtų pailsėti. Galime čia kelias dienas atsipūsti.
- Gerai. Bet ar mūsų čia tikrai nesuras?
- Nebijok. Dabar aš už tave atsakingas ir niekada neleisiu, kad tau kas atsitiktų.
- Ačiū. O dabar aš dar noriu truputį pailsėti. Gal gali man duoti truputį vandens?
- Imk. Gerk kiek nori. Čia netoliese yra šaltinis. Pargavau vandens- jis labai geras.
- Gerai. O aš taip pavargau, taip pavargau…