Žinau vieną, kaip žmonės sako, dalyką – nesu pesimistas.
Kartais neišsilenkiu nesveiko įpročio paskaičiuot:
Dienos tik penkios.
Valandos tik aštuonios.
Mintis tik viena – kodėl aš čia?
Darbo tik tiek mažai.
Blokų tik trys šimtai ir skiedinio kubas tik vienas.
Bris kačiukas per gruodo ražienas...
Padai puikiai trečion dienon išbrinksta
Nugara sopa be skaičiaus, o bicepsai... neveža nė vienas.
Gal rytoj išdžius batai.
Šįvakar baigsis penktadienis.
Likimas nutrins bilietą – dvi dienos iki.
Gavau 750 kapitalistų išmaldos.
Kodėl aš čia ir kiek dar liko iki mano jachtos?

Nebenoriu skaičiuot savo jachtos nuo priekio lig galo
Nebenoriu linguot kapitono pavargusios eisenos.
Šitaip noris svajot ir stebėt delfinus, mus belydinčius.
Tačiau kas mus lydės, jei net mes nesulauksime rytdienos?..

Sako: kiekvienas turi po undinėlę, tik reikia plaukt į Kopenhagą.