Kartais pasidaro taip sunku kvėpuoti, kad pradedu trokšti. Nesvarbu, ar auditorija, ar valgykla. Geriau tik, jeigu esu vežamas troleibusu, jaučiu šaltas rankenas ir matau, kaip rasoja stiklas priešais. Ir tai drąsiai vadinu gyvenimu, tokiu saldžiu ir plačiu, kad net sunku kvėpuoti. Vaikštau šviesiomis–tamsiomis Vilniaus gatvėmis, nuo pirmos iki septynių bandau užmigti savo vaikystę menančioje lovoje ir po to išsiskirdamas su savo kambariu slankioju šaligatviais ten ir atgal, mintyse kartodamas  Def Leppard dainą „long long way to go“. Sakau sau ir visiems, kad niekada negalima eiti į tikslą. Reikia priimti kaip galima daugiau spontaniškų sprendimų, nusipirkti salotų ir tada staiga užbėgti ant aukščiausios vietos, o nuo jos stebėti kaip pyragą sluoksniuotą Vilniaus miestą. O tuo atveju, jei nuotaika nė nežada sugrįžti, visą likusį laiką klausytis Brainstorm.

Ir visgi... Spalvotais pirštais norisi paliesti šaltą namo sieną, norisi garsiai vardinti vaikystės draugus, norisi išbučiuoti kaip galima daugiau žmonių, kad jie tavęs niekada nepamirštų. Arba dar... paversti auksą gėlėmis, idant ruduo susigėstų. Kad nebekristų lapai, kad nebepūstų toks šaltas vėjas. Ir nežinai, kaip nutraukti tą metų laikų sutartį; jauti tik, kad tave įtraukia drauge. O čia pranyksta ir visos fantazijos, ir viltys, kuriomis gyvenama. Lieka tik žmonės...

Bet dabar sėdžiu ir abejoju savo teisumu. Kaip abejoju vasara, kuri vis žada neišeiti, o po to staiga pradingsta, lyg ir palikdama savo šilumos likutį. Todėl sėdžiu ranka pasirėmęs smakrą ir žiūriu eilinį kartą pro langą, kaip tą dariau vaikystėje. Darosi nemalonu, kad lyginu save su nuosavu vaikystės portretu. Gal netgi koktu.

Tačiau reziumuojant... juk niekas nepasikeitė? Kaip tada, taip ir dabar – spardau debesis...