Ji buvo jauna mergaitė, nežinojusi, ką reiškia meilė...

Jos veidas buvo išblyškęs, tamsūs plaukai ir tamsi vešlūs antakiai, plona. O stipri buvo tik jos psichologija.
Jos pomėgiai buvo reti... Ji mėgdavo būti viena, retai eidavo į kiemą... Ir draugų ne per daugiausiai turėjo. Per dienas ji sėdėdavo prie popieriaus lapų ir ant jų rašydavo eiles... Kartais tapydavo, bet visi piešiniai buvo nespalvoti... Klasėje ji buvo viena tokia... Turbūt ir mokykloje viena tokia tebuvo... Jos apranga skyrėsi nuo kitų jos bendraamžių, ji rengdavosi tik juodai, o jei kada ir užsidėdavo kokį kitos spalvos rūbą, niekas to nepastebėdavo. Pertraukų metu ji sėdėdavo viena kampe, nekalbėdavo, skaitydavo knygas. Kartais vaikai atkreipdavo į ją dėmesį, bet tas dėmesys nebuvo itin malonus, jis labiau kritikuodavo. Būdavo vienas kitas žmogus, kuris ją užkalbindavo, bet ir tie kalbinimai jos nedomindavo, nes visi jie būdavo banalūs, nuvalkioti... Pamokų metu suole ji nuo pat pirmos klasės sėdėdavo viena. Niekas nenorėjo su ja bendrauti, bet jai tai nerūpėjo, mokykloje jai galvoje tebuvo viena – mokytis. Visos jos dienos žmonėms atrodė vienodos, o ji savyje kasdien atrasdavo kažką naujo... Jos mama, buvo paprasta moteris, tėvas, pabėgęs nuo jos vyras (jos tarimu). Su mama ji kalbėdavo ne itin dažnai, o jei ir kalbėdavo, tai tik būtinais klausimais... Visas dienas ji sėdėdavo savo kambaryje ir nieko ten neįsileisdavo...

Jos kambarys buvo mažas, tvankus, sienos šaltos lyg ledu dengtos. Atmosfera ten neatrodė įtin maloni. Kambaryje baldų buvo mažai: ten tebuvo lova, maža taburetė, didelis rašomasis stalas ir lentynos, skirtos jos eilėms, knygoms ir piešiniams, kuriuos liesti galėjo tik ji viena. Jai patinka blanki jos kambario šviesa, girgždančios grindys, apdulkėjusios lentynos ir susidėvėjus kėdė kampe... Jai užtenka to, ką turi, nes be šio kambario daugiau nėra nieko... Jos mintys nebuvo itin šviesios, retai kas jas suprasdavo... Nors jos mintyse nebuvo šypsenų, spalvų, laimės, jose buvo viltis, kelias per stiklą be kraujo.

Jai patiko toks gyvenimas. Ji mylėjo vienatvę... Naktim ji miegodavo mažai... Iki pat vėlumos ji sėdėdavo prie savo stalo ir atlikinėdavo namų darbus. Atsigulusi į lovą ji dar ilgai neužmigdavo, nes klausydavosi savo laikrodžio tiksėjimo, kuris jai buvo kaip muzika...

Išaušo rytas. Kaip ir kiekvieną rytą ji atsisėdo savo plačioj lovoj. Iškėlė kojas per kairį kraštą, apsiavė
savo senas jau išsigulėjusias šlepetes ir nuėjo per kambarį girgždančiom grindim žvilteldama į stalą, kuris buvo apkrautas knygom. Perėjo koridorių, vedantį laiptų link, kuriais nulipo žemyn, į šviesią svetainę, kurioj nuo šviesos net prisimerkė akys. Atidarė sunkias aukštas duris ir įėjo į virtuvę, kurioje kaip ir kasryt prie viryklės stovėjo mama ir besišypsanti tarė jau atsibodusią frazę „labas rytas“. Ji, nė neatsisukusi į mamą, atidarė balto šaldytuvo duris, pasiėmė ryškiai oranžinį apelsiną ir nuleidus galvą nuėjo savo kambario link... Bet prieš išeidama ji mamai pirmąkart per visą mėnesį užkimusiu ir sodriu balsu pralėmeno „sveiki“. Nustebusi mama nieko nedarydama toliau dirbo savo niekam neįdomius darbus... O ji tuo metu pasiėmė savo knygom perpildytą kuprinę ir išėjo į tolimą kelią mokyklos link... Šis rytas jai atrodė ne toks kaip visi.

Ji nujautė kažką neįprasto... Jos meniškoj širdį kažkas sudrebėjo, ir staiga ji išgirdo dar negirdėtą balsą, kuris kartu su drebančiais žingsniais artėjo jos link vis greičiau. Staiga ją pasivijo nematytas vaikinas. Jis atrodė panašus į ją... Ir jis nedrąsiai drebančiu balsu paklausė, ar ji iš tos pačios mokyklos kaip ir šis nematytas vaikinas. Visą kelią jie prakalbėjo, ir galų gale paaiškėjo, kad jis – jos naujas klasiokas, atvykęs iš kito kaimelio, buvusio visai netoli šio.  Ji pastebėjo, kad ir jis klasėje neranda vietos sau, todėl rankų mostais ir akių kalba pasiūlė jam sėstis į savo suolą. Pamokos praėjo greitai. Ji tyliai nusėlino prie savo spintelės pasiimti savo daiktų ir jau ruošėsi eiti namo, bet susitiko jį. Ir akių kontaktu su juo susidūrė. Jis, nebežinodamas, ką jai sakyti, pasiūlė jai užeiti pas save į svečius...

Štai ir vos per kelias akimirkas jie atsidūrė prie jo namų. Jų namai buvo kaiminystėje, juos skyrė vos keli pastatai... Štai ir jie užėjo vidun. Užlipo laiptais ir nuėjo į jo kambarį, kuris taip pat kaip ir jos buvo pačiame namo gale, mažiausiai besilankomoje vietoje. Kai jie įžengė vidun, viskas jai priminė ją pačią ir ji besvajojant tarė: „Tu toks pat kaip ir aš, viskas tavyje man primena mane, tavo akyse aš matau liepsnojančią ugnį, kuri mane šildo net ir iš tolo“. Jis švelniai uždėjo ranką jai ant peties ir atkirto: „Tu man būsi mano saulėlydis“. Ir ji pajuto, kaip kažkas jos viduje sukrutėjo, ji pati nežinojo, kas ir kaip joje vyksta, ji pasimetė kaip audroje pasimeta bangos...

Laikas bėgo neapsakomai greitai, jie nė nepastebėjo, kaip už įskilusio ir apdulkėjusio lango ėmė
temti. Jis taip lėtai pakilo nuo lovos, ant kurios jie sėdėjo sukryžiuotom kojom, ir nuėjo prie žvakių. Jo
kambarys nebuvo itin didelis, todėl kambariui apšviesti užteko ir žvakių šviesos... Jiems patiko žiūrėt į
žaismingą žvakės liepsną, nuo kurios jai kaip ir nuo jo akių spinduliavo šviesi šiluma...

Štai ir atėjo laikas jai eiti namo. Jis nė nedvėjodamas apsiavė savo aulinius kerzinius batus ir išėjo ją palydėti... Už medžių matės ryškus saulėlydis, ji tarė „Šis reiškinys šiandien man tapo gražesnis nei bet kas kitas“ ir užmerkė žydras akis, nuleido galvą. Ji stovėjo lyg amo netekusi ir staiga pajuto kažką šiltą ir drėgną savo rankoje... Tai buvo jo delnas. Kita savo ranka jis pakėlė jos smakrą, ir pažiūrėjęs jai į akis tarė: „Ši diena man tapo gražesnė net ir už saulėlydį“. Tai pasakęs, jis nedrąsiai prie jos priartėjo, pabučiavo jai į skruostą ir paleido jos sudrėkusią ranką... Ji jam tyliai padėkojo, palinkėjo labos nakties ir apsisukus nuėjo namo. Beeidama ji atsigręžė ir nežinodama, ką jam pasakyti, jį pasivijo ir stipriai apkabino.

Jis pasisiūlė ryte ateiti iki jos ir kartu eiti į mokyklą. Ji nė negalvodama sutiko ir dar kartą jį apkabinusi nuėjo. Kai ji nuėjo, jis tebestovėjo lauke ir laukė, kol ji įeis į namus. Darydama namų duris, ji atsigręžė ir pamačiusi sušuko „Iki ryto“. Štai ji įžengė į namus. Mama besišypsodama žvilgsniu ją palydėjo laiptais... Štai ji grįžo į savo kambarį, ta pati atmosfera. Dabar visur ji mato jį... Nieko daugiau nebegalvodama ji atsisėdo prie savo stalo ir ėmė tapyti... Ji nutapė saulėlydį, gražų kaip niekad. Ir padėjo jį į savo ypatingą aplanką, kuriame buvo jai buvo patys reikšmingiausi darbai. Ji garsiai atsiduso ir ėmės namų darbų, kurių praktiškai beveik nebuvo. Vos per kelias minutes ji juos baigė ir nusižiovavusi užpūtė žvakę. Savo girgždančiom grindim ji nusliūkino į lovą ir krito, kaip į gėlių pievą. Miegojo šiąnakt ji kaip niekada gerai...

Ši diena jai kaip naujas gyvenimas. Šiandien ji pakeitė savo nuotaiką. Šiandien ji negalėjo nesišypsoti.
Šiandien ji norėjo kalbėti.  Šiandien ji galėjo šokti. Nė nebeapsiavusi šlepečių, kiek įmanydama greičiau ji susikrovė kuprinę ir nubėgo į apačią.  Štai ji įbėgo į virtuvę ir sušuko „Labas rytas, Mama“.
Mama kreivai pasižiūrėjo į ją ir atsakė jai tuo pačiu.  Mergaitė nenutilo, ji jai pasakojo viską, kas nutiko vakar. Mama nebegalėjo nesišypsoti. Juk po tiek laiko, po šitiek laiko pagaliau ji tokia laiminga.

Skambutis į duris. Jos abi pašoko, mergaitė puolė prie durų. Ji taip greit jas atidarė, kad pro ją praėjo
malonus vėjelis, kuris subangavo jos plaukus. Prieš ją stovėjo jis. Iš laimės ji vos nepradėjo šokinėti ir nebegalėdama ilgiau laukti, stvėrė kuprinę ir išlėkė lauk. Vos išėjo, ji garsiai ir vos ne iki ausų
besišypsodama tarė „Labas rytas, Tomai!“ Jis iš nuostabos net papurtė galvą ir nusijuokė. Mergaitė
susigėdo. Jis pažiūrėjo jai į akis ir nieko nesakydamas paėmė ją už rnkos. Jie nuėjo mokyklos link.
Štai ir priėjo mokyklos kiemą... Visi mokiniai atsisuko į juos lyg su pašaipa. Bet jiems tai buvo nesvarbu. Juk dabar jie rado vienas kitą. Jai niekas daugiau taip nerūpėjo, kaip greičiau pratęsti pamokas ir vėl paimt jį už rankos.

Štai suskambėjo skambutis, ir visi vaikai suėjo į klasę. Visi į juos žiūrėjo, badė juos savo
žvilgsniais... Bet jie buvo stipresni nei jų pašaipos ir nė nekreipė į juos dėmėsio. Ji išsitraukė apdriskusią knygą ir ėmė skaityti pamokos temą. Staiga suskambėjo skardus kaip stabdžių cypimas skambutis. Visi pakilo iš vietų. O jis, paėmęs jos ranką, laikė ją ir nepaleido jos nuo kėdės. Kai klasė ištuštėjo, jis įkišo ranką į kuprinę ir netikėtai iš jos ištraukė popieriaus lapą. Paprastut paprastėlį ir padėjo jį jų tarpe. Nieko nelaukdamas jis tarė: „Vakar vakare gulėdamas lovoje aš galvojau apie mus, ir aš norėčiau, kad tu pasėdėtum čia, šalia, kol aš sukursiu eilėraštį, kuris man visad primintų tave. Tokį, kuris išsiskirtų iš visko...“

Ir jis ėmė rašyti:

Pasirodė blyškus siluetas –
Nedvejodamas bėgau prie jo.
Tądien tapome tyliai duetas,
Su tavim aš kaskart noriu šokt...

Aš tau noriu sapnus dovanoti.
Pasakyti kas dieną myliu.
Kai bus bėdos, kas kartą vaduoti.
Ateit kasryt tuo pačiu takeliu...

Ji sėdėdama pajuto, kaip šiltos jo rankos ją apkabino ir vėl pabučiavo į skruostą. Ji jam tyliai pasakė „vos per vieną dieną aš tave pamilau“. Jis jai savo delnu ramiai uždengė lūpas ir laikydamas už rankos išsivedė iš kabineto. Pamokos prabėgo greit... Po pamokų ji vėl ėjo pas jį. Jis pasiūlė jai eiti pasivažinėti dviračiais po aplinką, juk buvo tokia graži diena.

Ji parėjo namo, iš garažo, kuriame stovėjo didelė mašina – ja yra važiavusi kelis kartus, – išsitraukė seną dviratį, su kuriuo važiavo prieš metus laiko... Važiuojant jis girgždėjo kaip surūdijęs, nors tiesą sakant jis toks ir buvo. Štai ir ji nuvažiavo pas jį, jos galvoje tebuvo jis. Visos jos mintys tebuvo apie jį. Jie ilgai kalbėjo, kol pagaliau išvažiavo... Rajonas jai buvo senai ir gerai pažįstamas, ji jam galėjo daug ką papasakoti... Besivažinėdami po miškus, jie vienas apie kitą sužinojo tiek daug,
kiek galbūt jau ir patys buvo užmiršę... Ji pasijuto ypatinga... Tą dieną savyje ji rado savyje tiek daug... Ir jį taip pat pažino... Jai atrodė, kad ji jį pažįsta jau senai, ir kad jie jau ilgą  laiką yra draugais, o vos kelios dienos tebuvo praėjusios...

Ėmė temti. Jie atsistojo nuo sužaliavusios žolės, kuri išgulėjo į jų formą, ir vėl užsilipo ant dviračių. Prasidėjo lietus, abu jie buvo šlapi, bet nenustojo šypsotis... Jie buvo tokie patenkinti kartu, kad aplink jiems nereikėjo nieko... Ta akimirka jai atrodė gražiausia visam pasaulyje... Štai ir jie privažiavo namus. Jis, numetęs dviratį pro plačius savo kiemo vartus, palydėjo ją namų link ir paklausė, ar ji nenorėtų kitą dieną važiuoti su juo ir jo mama į iškylą prie ežero. Ji mielai sutiko. Atsisveikinę nuėjo namo...

Ryte skambutis į duris. Mama ašarotu veidu atidarė duris ir įleido vaikiną vidun. Ji išgirdo duslų jos balsą krenkščiantį. Jis, kiek įmanydamas, greičiau įbėgo į jos kambarį. Ten sėdėjo daktaras, apsivilkęs baltą chalatą. Jis, nieko nepaisydamas, sutrikęs ir išsigandęs, nebežinodamas, ką daryti, paklausė: „Kas jai? Kodėl jūs čia?!“ Daktaras atsakė: „Jai plaučių uždegimas, būklė tikrai sunki“. Ji vėl atsikrenkštė. Staiga ji pasakė daktarui, kad dabar kaip niekada skauda. Daktaras liepė vaikinui išeiti, bet jis įsitvėrė mergaitei į ranką ir nė nemanė paleisti. Tada kalbėjo ne jis, tada jo viltys
kalbėjo už jį, jis vis kartojo: „Kaip aš be tavęs, mano mylimas saulėlydi“...

Jis kartu su ja išvažiavo į ligoninę. Jos būklė buvo labai sunki. Savaitę laiko ji gulėjo ligoninėje, vos galėdama pajudėti, o jis, visą tą laiką buvo kartu. Visi jį mėgino įkalbėti, kad jis pailsėtų, kad eitų numigti. Bet jis miegodavo ant kėdės, jis negalėjo nuo jos pasitraukti. Ji jam buvo visas pasaulis...

Praėjo savaitė. Mergaitę išleido iš ligoninės. Ji pasveiko. Jis kartu su ja, tvirtai suspaudęs jos delną, ėjo aukštai iškėlęs galvą. Kitą dieną jie pasirodė mokykloje, visi ėmė su jais bendrauti. Visi norėjo susipažinti. Mergaitės vis klausinėjo, kaip ji ištvėrė tiek laiko būdama viena, namuose arba susigūžusi kampe... O ji tiesiog atsakė: „Tada mano pasaulyje spindėjo mėnulis ir žvaigždės, kurios laukė, kol atsiras toks, kuris būtų mano saulė, o dabar aš su juo būsiu iki savo gyvenimo saulėlydžio“. Visi nustebę žiūrėjo jai į akis... Jis įsižiūrėjo į ją ir paėmęs ją už rankos išsitempė į lauką... Jis prižadėjo jai amžiną laimę ir gyvenimą kartu...

Net ir po šešiasdešimties metų jie vis dar buvo kartu ir grožėjosi po truputį besileidžiančia saule...