Ruduo su vasara atsibučiavo...
Nuraudo klevas – pranašas kuklus,
Jau pakeitė kiekvienas rūbą savo.
Nuščiuvo miškas. Toks ramus, tylus...

Jau trepsi zylės. Jau takelį kloja
Šapeliai vėjo kieman atnešti.
Vėl ramstos beržas nėriniuota koja,
Prie gryčios stypso topoliai aukšti.

Naktis, prisėlinus prie kiemo vartų,
Uždangsto langus pledu aklinai. –
Jai visą dieną laukti veik apkarto
Kol nusileis dangaus skliautai žemai.

Tada paskliautėmis žvaigždes kabina –
Ryškias – mažas ir dideles sykiu.
Gal dar dangaus šviesos prireiks? Kas žino?
Ir aš jos logika šventai tikiu.

Išeis ruduo žiemužės pasitikti
Nuvargęs, šlapias, purvinu rūbu,
O ji apgobs baltai ir pasilikti
Pakvies lyg prašalaitį po sniegu.