Laukus, miškus ši vasarėlė barstė
Dosniais, mažyčiais saulės trupiniais.
Ruduo, atlėkęs iš už šimto varstų,
Ją išbučiavo bučiniais švelniais.

Lapus nudažė – purpuru spalvojo
Dar iš pavasario gautais dažais.
Auksiniais apvadais apjuosęs gojų,
Jis nužingsniavo švilpdamas laukais.

Kiemelį kantriai šluoja margos zylės...
Beržyne nesigirdi jau strazdų...
Gal vasarėlė rudenį nuvylė?
Net man dabar lig ašarų graudu.

Nors trupinėlį, nors lašelį saulės
Kas rudenėliui dar pasės širdin?
Glėbin ji ėjo naiviai, be apgaulės,
Tik rudens meilę kas jai sugrąžins?

2008 09 08