Sugrįžtu iš pilies, kur man buvo ir gera, ir bloga,
Tik nesinešu nieko, kišenėse dulkių turiu.
Ten nerūpi, kur klauptis – bažnyčioje ar sinegogoj,
Ir už kiek pasimelsti reikėtų – už vieną ar du.
Nebuvau aš ten niekas – gal mažas, mažesnis už mažą,
Gal pilkesnis už pilką, graudesnis už smuiko garsus,
O gal kam dykumoj pasirodžiau – troškimų miražas
Ar tiesiog daug smulkesnis tapau, net, sakyčiau, perpus...
Atsisėsiu ant žemės, slidžiai ėjimu apšlifuotos,
Dar apsvaigus nuo man paspęstų kiek ilgokų trasų,
Vienu skersgatviu vėl pavėlavus į šauniąją puotą,
Kur taip šėlsta, taip juokias, kad rytą neranda vagių...
Aš velkuosi rūbus, nes dabar mano karpos vėl matos,
Jau turėsiu mąstyt prieš sakydama savo kalbas.
Sugrįžtu iš tenai, kur bendrai – ir luoši, ir magnatai,
Kur virstu ne savim, bet grįžtu visados atgalios.