Šiandien per radiją pranešė, kad lis lietus. Cha, melagiai. Imsiu ir apsirengsiu kaip į paplūdimį.
-Tikėk tik dviem dalykais- Dievu ir Nagliu Šulija. Visi kiti meluoja,-prisimenu sakydavo mano senelė. O per radiją jokio Šulijos nebuvo. Tad netikėsiu.
Bet vis dėl to lyja. Tyliai stoviu po uždarytos parduotuvės stogu ir svajoju apie savo juodą skėtį. Ir koks gražus man jis atrodo dabar, lietuj lyjant. Gal pradėsiu tikėt ir radiju.
Stebiu kaip mažas juodas kačiukas bėga per lietų. Purtos, taško vandenį į visas puses. Cha. Tada prisiminiau kaip senelė sakydavo:
-Jei kelią perbėga juodas katinas arba katė nusispjauk per petį tris kartus. Ir negailėk seilių.
Tad paklausiau senelės ir nusispjoviau per petį tris kartus. Jau nebe cha... Apspjoviau augalotą trijų metrų vyriškį. Na gerai, dviejų metrų. Na gerai, bet tokio ūgio moterį. Na gerai, storulį, mažą vyriškį. Na gerai, mažą mergaitė apspjoviau. Ir dar į veidą pataikiau. Tad dabar, kad jau trykšta jos ašaros, kad trykšta. Ir kriokia ji garsiau už dramblį. Visi žmonės atsisuka ir mato mane su ta maža mergaite... Moviau aš iš ten į lietų, o parėjus namo tai dar nusipurčiau kaip tas nelemtas kačiukas. Kartais maža mergaitė baisiau už augalotą trijų metrų vyriškį.
Šiandien jau radijo nebesiklausiau. Tik sėdėjau balkone ant kedės ir žvelgiau į gatvę. O, kiek mašinų. Ir senų, ir naujų, ir iš viso nepažįstamų. Ir iš kur tiek žmonės pinigų gauna? Aš tai dar su senelės prieš šimtą metų dovanotu dviračiu tebevažinėju. Žinoma, juokiasi iš manęs žmonės, bet, kad jie į save pažiūrėtų... Tris dienas nesiskutę, su cigarete burnoj, moterys net į savo nagus žiūrėti bijo... Cha, palyginus jų mašinas su mano dviračiu tai mano milijoną kartų pigesnis.
Sučirškė telefonas. Ir taip skamba jis, kad visas rajonas aidi. Nulėkiau atsiliept.
-Alio,-piktai ištariau.
-Alio,-pasigirdo kitam ragelio gale.
-Alio, alio,-dar pikčiau pasakiau.
-O, labas,- linksmai suklykė man į ausį vyriškas balsas.
-O, kas čia?- su net neslėpta ironija taip pat suklykiau aš.
-Tai kaip sekas?- lyg nebūtų girdėjęs mano spiegimo paklausė kažkas. "Niekados neatsakyk kai nepažįstamas žmogus klausia kaip sekasi. Jis tik nori patikrinti ar tu namuose, nes jis iš tikrųjų plėšikas."- taip sakydavo mano senelė.
-Kas tu?
-KAS AŠ?
-Tai tikriausiai, kad tu.
-Liaukis, argi nebepažįsti savo seno draugo Gedmanto?
-A, taip,- kas per velnias tas Gedmantas?
-Taip kaip sekasi?-vėl linksmai sušuko man į ausį.
-Na, tai gerai,- dabar jau prisimenu tą Gedmantą. Mokykloj jis visą laiką iš manęs šaipydavosi dėl mano ugninių plaukų. O gal ten ne Gedmantas? Gal ten koks užsimaskavęs plėšikas, kaip senelė sakydavo. Gal jis nori sutikti, aš nueisiu, o tuo tarpu jo bendras švarins mano namus.
-Tai kaip dabar gyveni?
-Klausyk, aš žinau kas tu toks ir aš pas tave tikrai ateisiu ir tu man daugiau jau nieko nebedarysi...-sušnypščiau į ragelį.
-Na, klausyk... Nepyk dėl mokyklos laikų taip... Žinai juk mes dar tik vaikai buvom...
-Tylėk, tu, idiote, nes aš žinau kas tu žinau aš, ir tu manęs nepergudrausi su savo šunybėm, tu velnio išpera...
-Na, bet aš... juk nieko blogo tau nepadariau... aš galvojau, kad dėl tos mokyklos jau viskas pamiršta...
-Tu...Velnio išpera, gaidy, kvaily, ožiu smirdantis sen...- ir plėšikas numetė ragelį. Cha, kaip lengvai su juo susitvarkiau.

Kitą savaitę man paskambino senas mokyklos bičiulis ir paklausė ko neatėjau į mūsų klasės susitikimą. Trūko tik manęs ir Gedmanto. Gedmantas dėl streso papuolė į ligoninę, o iš manęs nebuvo jokių žinių. Cha, man atrodo žinau kodėl Gedmantas neatėjo...

Vieną kartą į mūsų namą atsikraustė naujas žmogus. Ir prie pat mano buto.
-Jei atsikrausto naujas kaimynas būtinai jam atnešk sausainių,- taip sakydavo mano senelė.
Tad ir dabar iš kart nuėjau į parduotuvę (kepti tingėjau) ir nupirkau sausainius su razinomis. Grįžau namo, apsirengiau padoriau, sudėjau sausainius į gražią lėkštutę ir išėjau pasveikint kaimyno. Paskambinau į duris ir laukiau.Cha, šį kartą tikrai atėjo augalotas trijų metrų drimba ir pažvelgė į mane kaip aš žvelgiu į skruzdėlę.
-Ėėė...Aš čia šalia gyvenu... Tai mes kaimynai dabar... Tai...čia sausainiai...
-Nekenčiu kaimynų, nekenčiu sausainių ir nekenčiu mekenimo,- išpyškino jis ir trenkė man su visa mano lėkštele per galvą. Cha, ir mano visi sausainiai pabiro ant žemės...

Vėliau kai man jau galva ligoninėje buvo susiūtą ramiai sau pagalvojau, kad gal nuo šiol tikėsiu tik Nagliu Šulija.