Smitas pakėlė žvilgsnį nuo šalto grindinio. Pavartė rankose ir nusviedė į šalį. Per daug. Per daug šiukšlių mėtosi. Gatvėse. Naktimis. Ir jam nereikėtų naktimis vaikščioti/mėtytis. Kad kas nenumestų. Nepakeltų. Smitas susigūžė ir baikščiai apsižvalgė. Visada atsiras pora papildomų, neturinčių ką veikti, ilgaliežuvių akių. Smitas pabandė įsivaizduoti akių liežuvius. Štai, jos kaip kokie paklusnūs šuneliai laka pieną iš dubenėlių. O tada, vakare, Šeimininkas jas paleidžia nuo grandinių. Ir akys keliauja ieškoti. Keliauja palakti kraujo. Šiaip taip atsikratęs groteskiško miražo Smitas žengė toliau. Niekas juk nežino, kaip atrodo Šeimininko akys. Jos gali ne tik liežuvėlius, bet ir dantukus turėti. Bioinžinerija - galinga jėga.

Smitas netikėjo bioinžinerija. Bet tai nebuvo labai svarbu. Jis ir dangoraižiais netikėjo, kurie štai jau gerą dešimtmetį gožia saulę. Netikėjo smitas, kad nupiepęs paauglys su galvon įsodintu kompiuteriu galėtų pakeisti jį. Savo amato specialistą, beveik meistrą. Bet tikėjo jo naujasis viršininkas. Paauglys su kitu kompiuteriu ir kita galva. O gal ir ta pačia. Smitas negalėjo suprasti.

Smitas buvo keistas. Jis galėjo sau tai leisti. Jau galėjo. Šiaip ar taip, nuo tada, kai buvo pripažintas neveiksniu. Protingi žmonės nėra žmonės, jie vadina save "technosimbiotais". Apie tokius kaip Smitas su panieka atsiliepdavo - "evoliucijos beždžionė". Ir jis negalėdavo ginčytis. Nei racionalumu, nei reakcijos sparta jis negalėjo lygintis net su šešiamečiu bambliu, kuris savo "galvon" įsikėlęs reikiamą "softą" galėjo sudirbti "beždžionę" bet kurioje srityje. Evoliucija - negailestinga jėga. Ypač tiems, kurie vėluoja, kurie netiki protingais ir moksliškais terminais. Ypač tiems, kurie tiki pasakomis.

Smitui diagnozavo maniakinę šizofreniją, su lengvai pasireiškiančiu destrukcijos veiksniu. Prieš dvidešimt metų toks žmogus butų buvęs uždarytas, izoliuotas, kad nepakenktų sau ir visuomenei. Šiandien niekas dėl to nebesivargina. Net ir norėdamas, smitas negalėjo niekam pakenkti. O dėl savęs... Įstatymas draudžiantis savižudybę beviltiškai paseno. Niekas nesižudė. Tai būtų iracionalu. Per pastarąjį dešimtmetį daug kas buvo pripažinta "iracionalu". Knygos, filmai, muzika, maistas... Laiko švaistymas. Menas, žinoma, yra girtina, tačiau kam reikia riboti savo suvokimą? Šiuolaikinis menas - tai grafinių, akustinių ir dar galaižin kokių iliuzijų mišrainė. Kuomet galima girdėti kvapus. Galima ragauti vaizdą. Ir visa tai užtrunka viso labo 2-3 minutes per dieną. Tiesiog kaip degalinė. Pasikrauni "dvasinio peno" ir keliauji toliau. Kažkas šiame "mene" nedavė smitui ramybės. Kažkas, susijęs su šizofrenija. Ne jo. Tiesiog. Smitas dar prisiminė praeitį... O be reikalo.

Smitas ėjo į niekur. Jis jau nebeturėjo vietos, bet turėjo vilties. Ir viltis liepė jam eiti toliau. Laukti stebuklo. Tad smitas ėjo tolyn, nuo miražų, nuo dangoraižių, nuo liežuvingų Šeimininko akių. Nuo vienodų galvų su skirtinga įranga. Individualumas? Smitas nemėgo apkrauti savęs tokias terminais. Tiesiog.

Stebuklas jį užklupo viename iš parkų. Parkai vis dar egzistavo, nuk oro reikėjo iš kažkur imti. O ir šiaip. Spontaniškumas kartais buvo toleruojamas. Kol kas spontaniškumo apraiškomis buvo laikoma lankymasis parkuose. Tam paprastai buvo skiriama pusvalandis per dieną. Ir, žinoma, tikrai ne trečią valandą nakties, kai derėtų prisijungti prie Šeimininko ir leistis į kontroliuojamus "sapnus", kol Šeimininkas tikrina atmintį ir įvedinėja naujas, reikiamas programas. Niekas nežinojo, kaip Šeimininkas vienas suspėja atlikti šitiek funkcijų per vieną naktį. O niekam ir nerūpėjo. Na, gal tik smitui ir kitiems atstumtiesiems. Iš tikrųjų tai niekas niekur jų neatstūmė. Jie nebuvo verti dėmesio ar atstūmimo. Net į pasmerkimą negalėjo pretenduoti... Bet kažkaip juk reikėjo vadintis.

Taigi stebuklas priminė ežerėlį. Mažą ir blausų, bet svarbiausia - stebuklas ne tik priminė ežerėlį. Tai ir buvo ežerėlis! Smitas jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą matė tiek vandens. Greičiausiai šio parko "SK" (Spontaniškumo koeficientas) neįtikėtinai aukštas. Gal net aukščiausias visame milijardą gyventojų talpinančiame mieste.

Lyg užhipnotizuotas Smitas žvelgė į blizgantį vandenį. Paviršiuje žaidžiančias dangoraižių... Ne. Smitas susikaupė. Žvaigždžių. Žvaigždžių. Žvaigždžių, po velnių, šviesas. Smitui skaudėjo, padažnėjo kvėpavimas, akimirkai jis patikėjo, kad ten tikrai žvaigždės. Galbūt pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus jis patikėjo savo fantazija, o ne aplinkinių brukama "tikrove".

Smitas pajuto akyse kažką karšto ir drėgno. Kažką, kas buvo visiškai neprotinga ir beprasmiška ir todėl taip svarbu. Smitas prisiminė save, tada, kai dar nebuvo smitu. Tada jis vadinosi "Robertu". Tačiau atsisakydamas priimti galvon elektroninį vabzdį, jis neteko teisės į serijos numerį. O vardas tapo atgyvena. Taip Robertas tapo "smitu" - vienu iš daugelio. Taip jis gavo mažytę elektroninę kortelę. "Smito kortelę". Šiaip jau "Smito kortelė" buvo skirta žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių (organizmo defektų, smegenų traumų) negali priimt elektoroninio vabzdžio, galvos kompiuterio, implanto, technosimbiato... Nesvarbu kaip vadinsite. Tačiau kortelės buvo išduodamos ir tokiems, kaip Robertas. Dėl jų saugumo. Nes kartais ir smitų prireikdavo medicininiams tyrimams, kai klonuotos organinės medžiagos nebepakanka, norint saugiai, nerizikuojant piliečiais, reikiamam efektyvumui pasiekti.

Robertas. Robertas žvelgė į vandenį. Jame siautėjo jausmų chaosas. Taip. Jis gali tai padaryti, gal jis negali varžytis su tais "padarais" žiniomis, greičiu ar sugebėjimu veikti, tačiau jis gali jausti. Ir tebūnie prakeiktas, jei neras nei vieno žmogaus, kurio nesugebės paliesti.

Šiurkščiai nuplėšęs nuo švarko "Smito kortelę", Robertas švystelėjo ją į tvenkinio vidurį ir pasisuko miesto link, trokšdamas bent pamėginti ką nors pakeisti. Šiaip ar taip, daugiau nei vien pamėginti jis nieko ir negali. Kažkas jam kuždėjo, kad to pakaks. Robertas žengė žingsnį link vėl dangoraižiais virtusių žvaigždžių... Ir suklupo. Nustebęs pažvelgė į savo kojas. Žemiau kelio nieko nebebuvo. Netobulos, vien iš organikos sudarytos Roberto smegenys dar nespėjo pajusti skausmo, kai jis pamatė tiesiai į veidą skriejančius itin plonus, pusmetrio ilgio ašmenis. Pasigirto šlapias "čiakšt"...
---
Robotas pjovėjas sutrikęs atsitraukė. Dar kartą patikrino aplinką. Jo maršrute nebuvo nei vieno "technosimbioto". Jis būtų užfiksavęs jų "implantų" serijinius numerius. Kaip, beje, ir "Smito kortelės". Dar minutę paieškojęs logiško atsakymo robotas pjovėjas ėmėsi tęsti darbą. Atmintyje pasižymėjęs, kad jo spontaniškumo pusvalandis šiai dienai jau išnaudotas.
---
Link upelyje mirguliuojančių žvaigždžių lėtai nusidriekė tamsi "Paukščių tako" juosta.