Kaip tu šitaip gali, jei išėjęs bučiuoji jau kitą?..
Nusibodo, nenoriu aš tavojo melo girdėt.
Leisk užmiršt tavo žodį, ne sykį kartotą, sakytą,
Tik visai nebeaišku, kur jausmą man savąjį dėt.

Reikia jam lyg vaiduokliui iš mudviejų kelio išnykti,
Gal prie smėlio pilių tedėlioja bevardes raides.
Ar surišus sparnus jį ant aukštojo kalno palikti,
Šėlstant audrai tegu į bedugnę žemyn nuriedės.

O tada šiaurės vėjui – tam valkatai naktį papūtus
Lyg vėlelės per Vėlines imtų dejuot ir raudot.
Tai išgirstum ir tu, skaudžiai krūptelėjęs ir atsibudęs,
Bet nei rankos, nei vandenio šalto puodelį paduot.

Nekalbėk, vai, nereikia, nereikia daugiau man kartoti,
Ko nebuvo, nėra ir – tikiu – niekada nebebus.
Traukinys jau išvyko, palikęs nutilusią stotį,
Perone tiktai mėto kaštonas geltonus lapus.