Pažeidžiau saugos instruktažą –
Nuo bėgių surinkau akmenis
Ir veidą dėlioju.
Kūnas kaip augalas,
Rankos – lapai.
Galva sidabrinė
Į rožę virtusi.

Tarp stulpų žibintas pakabintas
Artinasi, aš stoviu, ir jis nejuda.
Gal nuo baimės akys šviesą
Savęs link traukia?
Ir dedant mergaitei akmenį,
Rūdžių apverktą, krepšin
Prabėga traukinys be keleivių
Pro šalį.

Šiandien dienoraščio nerašysiu –
Per greitai viskas keičiasi.
Vakarykštės viltys
Šiandien – ašakos kapiliaruose.

Jei aš – be nuodėmės, –
Akmenų kitiems nemetu.
Bet ko jie patys šoka
Ir mano vaizdus apgriauna?

Frontas

Tylios barikados pro skyles ginklams
Vidurnaktį rožinė šviesa braunasi.
Dar kartais girdžiu tango muziką,
Kurią turbūt skleidžia nešiojamas radijas.
Ar tai mano priešai taip ilsisi?

Ar man reikia pradėti klausyti muziką Vienos,
Kad jų kaulelius ausų miniatiūrinius
Pasiektų garsas?
Ir priimta būtų ne kaip taika,
Kaip supratimas?

Ar nuodėmė, ta nuo dėmės išblukinta kūkčiojimu,
Jei mažos dalelės dar gali sukibti?

Ar akmenys mergaitės krepšy
Gali baigti šnopuoti
Ir kristi ant kojų, skanduodami
Argentinietišką natą?

Jei tyliai taip akmenys tango sušoktų.