Ant smilgų draikosi ilgi plaukai,
Ruduo jau vasarėlę apkabino.
Išsprūdusi nubėgo ji laukais,
Labai norėjo dar saulutės vyno.

Ne, neišdžiūvo vynas nuo sausros,
Jį gervės prieš kelionę išragavo.
O po rūstaus perkūno ir audros
Tie paukščiai pilką debesį sugavo.

Ir skrido, skrido jie visi kartu,
Netgi dangus nustebęs prablaivėjo.
Norėjau šaukti vasarą vardu,
Bet išgirdau vien tik švilpimą vėjo.

O vasarėle, ko gi tu skubi,
Išsigandai gal rudenio šiurkštumo?
Nebepanorai būt šaltam glėby,
Bet gal reikėjo... Nors iš mandagumo.