Žmogaus mirtis – intensyviai gvildenama sėkla. Kartais mirtį sutinkame iš pradžių ją paliesdami – ši mintis, man "šauna į galvą" ir, manau, visai neveltui. Štai mano pamąstymai vakarui, kurie neleis ramiai sumerkti akių. Nebent po geros taurelės raudono vyno. Sugrįžkime.
18 amžiaus požiūriu, anot mirties stebinčiųjų liudininkų, – mirties bausmė žmogaus akivaizdoje yra "svetima kančia, suteikianti mums džiaugsmo". Taip, svetimą mirtį stebintis asmuo pajunta savo paties gyvenimo vertę, ir bauginančią grėsmę jį prarasti. Vadovaujantis tokiu požiūriu, mirties bausmės buvo vykdomos viešose miesto aikštėse, paskelbus išankstinę datą ir valandą. Susirinkusieji stebėti mirties agonijų reginio, džiūgaudavo: "jo vietoje – ne aš" minties pasąmonėje, išsilaisvinimu. Toks tikėjimas mirties riba, nežinojimas, bei sunkiai paaiškinamas žiaurumas bausmių įvairumu, pateisino tik neišsenkančią žmonijos fantaziją, tačiau ne daugiau.
Buvo tikima, kad prisilietimas prie lavono gali išgydyti keistas ligas, kurių netrūko ir buvo apstu. Bene baisiausia jų – psichinė liga, tariama Dievo bausmė buvo ne tik sunkiausiai pagydoma, bet ir labiausiai kankinanti. Moterys, o rečiau ir vyrai eidavo į aikštę lavonų paliesti. Nešinos beviltiškai sergančiais vaikais, ištiesę trumpas jų rankeles, moterys stengdavosi negyvėlį jomis paglostyti ar paliesti, tokiu būdu pagydyti, pasveikti. Lavonai turėjo didžiulę reikšmę ir medicinos pasaulyje. Neretai kūnai buvo iškasami ir pristatomi tiesiai iš kapinių. Žengiantiems pirmus žingsnius mokslininkams, suklestėjęs "juodosios rinkos biznis" buvo labai naudingas jų moksliniams tikslams. O kokia to tikslo kaina?
Po įvykdytos mirties bausmės egzekucijos, mirusįjį užpuldavo vietiniai lavonų grobstytojai, neretai patys budeliai, ar gydytojų žvalgai, norėdami pasipelnyti, – tai buvo stebuklingas pragyvenimo šaltinis, mat, užsisakę šviežių kūnų medikai dosniai už anų "pristatymą" atsilygindavo. Tereikia įsivaizduoti giminaičius, kuriems kartais tekdavo ir susipešti, ar net gi, susigrumti dėl artimo kūno palaidojimo, su vietos "vanagais"!
Tačiau 1752 metais išleistas "mirties įstatymas" galutinai išsisprendė šią opią lavonų problemą. Palaikai, ėmę priklausyti tik gydytojų rankų nuosavybei, sustabdė "juodosios rinkos biznį", tačiau padidino visuotinį artimųjų skausmą, gyvybės pažeminimą, bei nesupratingumą.

Taigi, "juodosios rinkos" mokslo mediciną priskirti prie balto ar juodo, sunku tiksliai pasakyti. Težinome viena – žmogaus gyvenimo trukmė ilgėja. Ir tai dėka mokslo.
1803 metais "gyva galva" tiesiog nustebino mokslo pasaulį. Pasak publikuoto straipsnio Breslavlyje "Nivos" žurnale, nuteistas martimi Troeras atidavė savo nukirstą galvą jaunam gydytojui, vėliau profesoriui Vendtui; šis dirgino nukirstos galvos perrėžtas smegenis galvaninio aparato cinko plokštele ir "nuteistojo veide atsirado kančios išraiškos; padarė gestą lyg norėdamas įbesti pirštus į akis ir šios užsimerkė, tada pasukęs galvą tyrinėjo klausą sušukęs mirusiojo vardą, ir akys tuo metu prasimerkė, o burna išsižiojo...". Tik po daugiau nei dviejų minučių galva galutinai mirė: akys užsimerkė, ir čia unikali, bei sunkiai paaiškinama žmogaus gyvybė, pagaliau galutinai užgęso.
Vienas pakaruoklis iškabėjo visą pusvalandį ir atsigavo sudejavęs po pirmo pjūvio, paguldytas ant skriodimo stalo, tiesiai po gydytojo peiliu. Laimei, medikai suprato. Likęs gyvas iš "ano pasaulio", jaunuolis nustryksėjo namo.
"Prisikėlusių" būta ir daugiau, žmonės išgyvena komas, klinikines mirtis, keistas ligas. Vieni mūsų bando išvengti mirties, net prisikelia, kiti trokšta žudyti, treti – nusižudyti. Aišku viena, "kabliukas" yra, vadinasi ir žuvis. O ją sugausime nunėrę.
O dabar apie nelaiminguosius elektros kėdėse ir dujų kamerose, kur mirties gniaužančių pirštų neišvegiama.

Elektros kėdė

Elektros kėdė buvo išrasta daugiau nei prieš šimtą metų ir pirmą kartą išbandyta Niujorke 1890 metais. Suirinkusieji liudininkai stebėti šio įvykio, greitai nusivylė šiuo nauju atradimu. Kai moterų žudikui įjungė 1300 voltų srovės smūgį, jo kūnas stipriai nudegė, tačiau Kemleris – apgailėtinai gyvas mėsos gabalas, vis dar kvėpavo. Todėl antra elektros srovė, užtrukusi septyniasdešimt "išgelbėjimo" sekundžių, galutinai jį pribaigė. Šis vaizdas nebuvo džiuginantis.
Ne mažiau baisus nutikimas po trejų metų vykdant mirties bausmę elektros kėdėje, nutiko nulūžus kėdės atkaltei. Be sąmonės išneštas Teiloras į atskirą kambarį išlaukė visą valandą, kad techniniai nesklandumai būtų pataisyti.
Neįtikėtiniausias dalykas, pasak liudininko, buvo 1946 metais septyniolikmečiui malonaus veido bruožų Fransui. Jis liko gyvas po didžiausios srovės įtampos. Šis keistas reiškinys prailgino jo gyvenimą vieneriems metams. Kai galutinis teismas paskyrė naują jo mirties datą, Fransis jau nebeatlaikė ir nuosprendis buvo įvykdytas.
Taip pat žinoma ir kitų fenomenų, kai per 14 minučių, paleidus 1900 voltų įtampą, Džonui Lui Evansui, pagaliau konstatuota mirtis.

Dujų kamera

1924 metais dujų kameros buvo taip pat labai paplitusi mirties bausmė, kai pirmosiomis aukomis tapo kiaulės, ši mirtis buvo išbandyta ir pavadinta humaniška. Tačiau manyta neilgai. Po keturiolikos metų šis būdas iškeliauti anapilin labai sukritikuotas ir pasmerktas, kai išprovokavo dviejų žmogžudžių mirtys, trukusios net penkiolika minučių. Dujų kamera – tai uždara erdvė su kėde. Pririštas nuteistasis su stetoskopu ant krūtinės, kontroliuojamas stebint už patalpos ribų, kankinamas mirtinomis cianido dujomis, miršta baisiose agonijose, gargaliuodamas užnuodytu oru.
"Mirtininkų kameros advokatas, nepaprastas kalinys, Holivudo raudonųjų žibintų kvartalo siaubas, gangsteris", – taip buvo vadinamas 1948 metais suimtas dvidešimt šešerių K. V. Česmanas, kurį tyrimo metu atpažino jo aukos, tačiau jis savo kaltę neigė.
Pasmerktas mirties bausmės dujų kameroje, K. V. Česmanas ėmėsi darbo: tapo visiškai skirtinga asmenybe. Pakito ne tik jo elgesys, bet ir mąstymas. Baigęs teisinės literatūros akademinius mokslus kalėjime, jis ėmėsi ieškoti sau išsigelbėjimo, toliau neprisipažino kaltas ir ieškojo paskutinio šiaudo – spragos teisės įstatymuose. Beje, šitaip atitolindamas savo mirties nustatytą dieną, jis tikėjosi visiškai jos išvengti. Parašęs knygą, kuri buvo sėkmingai išspausdinta, ėmėsi kitos.
Psichologų nuomone, kūryba pakeitė jo asmenybę, atskleidė, pavertė kitu žmogumi, vertu pasigailėjimo. K. V. Česmanas troško gyventi iš naujo.
Po ilgų teismų ir bylinėjimosi metų, jis vis dar neigė savo kaltę. Kai 1960 metais per radiją pranešė apie galutinį sprendimą – jo laikas baigėsi. Už 45 minučių nuo pranešimo, kalinys įėjo į dujų kamerą surakintomis rankomis ir kojomis, apsivilkęs kostiumu ir pasirišęs dryžuotą kaklairaštį. "Viskas gerai" – jis pasakė nuleidęs akis į žemę. Deja, prasidėjus bausmei – ji buvo daugiau, nei žiaurus iš jo likimo pasityčiojimas. Netikėtas advokato telefoninis skambutis, turėjęs suskambėti laiku, pavėlavo. Nusikaltėlis jau buvo po egzekucijos agonijų, kai bausmės jam įvykdymą nuspręsta atidėti. Dujų kamerai vadovaujantis darbuotojas kelio atgal nebematė.

Labai gali būti, kad miegas panašus į mirtį. Meditacija priveda iki nesvarumo būsenos, užmigdo pasamonę, ją numarina, o tai gali būti panašu į mirtį, laikiną išėjimą.
Mirštantysis jaučia mirtį, jei ji – natūrali. Kadangi smegenys ima nustojusios "veikti" nevienodai, o skirtingomis jų dalimis, kinta jutėjimo, kvapų, skonio, kvėpavimo, regos vaizdai. Neveltui, tarsi baidomos iš akių "mirties šmėklos".
Sutrikęs regėjimas, virtęs "raibuliavimu, išsiliejimu", mirštančiojo panika suvokus mirties ženklus, yra visiškai suprantama ir pateisinama.
Stalinas mirdamas pramerkė akis, ir apsižvalgęs aplinkui savo lovą kambaryje, pakėlė kairiąją ranką virš savo galvos...
Paganinis įsivaizdavo grojantis smuiku, tiesdamas rankas į tariamą instrumentą... Nes mirtį sutinkame iš pradžių ją paliesdami. Labanaktis.




(Parašyta remiantis tam tikrais faktais, šaltiniais. Atsiprašau, nesu nieko panašaus rašiusi, gal kokių netikslumų privėliau...)