rytai

Lenino ketaus galva siurbčiojo iš Odesos parvežtą sidrą.

Stalinas maloningai priėmė generolą leitenantą Ryčigovą. Išankstiniais duomenimis, jis atėjo pasiaiškinti dėl didelio Rusijos aviacijos avaringumo. Stalino žvilgsnis leido prabilti. Ryčigovas taip ir padarė:

- Kaži kaip tas avaringumas nebus didelis, jei verčiate mus skraidyti su karstais!

Stalinas stabtelėjo, ėmė krapštyti savo pypkę. Visi kambaryje susižvalgė, nes žinojo kiek pastangų ir laiko įdėjo Stalinas, norėdamas atnaujinti visą aviaciją. Tai, žinoma, nuskambėjo kaip Stalino pastangų sumenkinimas.

- Šito nereikėjo sakyti, - pūstelėjo jis pro ūsą, - nereikėjo…

Nekultūringojo Ryčigovo daugiau nieks taip ir nematė – Stalinas išsiuntė jį praktikuotis į Aviacijos mokyklą.

Lenino ketaus galva nutaisė idiotišką šypseną, Stalinas įpylė jam dar sidro ir murmtelėjo savo senoliui:

- Alaus negausi, žinai, kad maišyt negalima.



vakarai

Kupranugaris iššiepė dantis. Šiaudai išbyrėjo iš maišelio.

- Ką jie padarė??? – Hitleris nutraukė arbatos gėrimo ceremoniją.
- Jie užkopė į Kaukazo Elbrusą ir iškėlė ten Mūsų imperinę vėliavą.
- Visas batalionas??? Kas jiems davė tokius nurodimus? Kas? Tu??? – puodelis skrido į kitą kambario kampą.
- Aš tik ryšininkas...
- Tylėk!!! Taves niekas nekalbino! Kai visos 23 divizijos kapojasi su rusais, jie drįsta kartis 5600 metrų aukštyn, o ne 5600 metrų skersai rusų keturiolikmečių armiją? Imperinės vėliavos keliamos po karo. Kas jie tokie, kad drįsta taip elgtis? – Hitlerio arbatėlės kompanionai (valytojos, sekretorės, stenografai ir t. t.) išsirikiavo prie sienos.
- Tai kalnų snaiperių brigada...
- Tu!!! Kas tavęs to klausė??? Tylėk!!! Tegu jie grįžta į Berlyną!!! Sušaudyt juos be tribunolo! – Hitlerio veide pasirodė mažos raudonos dėmelės.
- Juos jau sušaudė...
- Kas? Kas drįso juos sušaudyt be mano nurodymo??? – rankų mostai siekė visus Reicho veikėjų paveikslus.
- Rusai...
- Kaip??? Kaip jie nusigavo į kitą Kaukazo pusę? Juk pro 23 divizijas jie praeitų nebent per menėsį!!! – iš Hitlerio gerklės virto baltos putos, jo švarkas virto pasiutusiu žiurkėnu.
- Nebėra ir tų divizijų. Apsupo ir sunaikino...
- Ką??? – nebegalėdamas išstovėti vietoje, Hitleris, aštuonmyliais žingsniais pasileido aplink kambario stalą.
- Na apsupo ir nėbėr…
- Apsupo? – fiureris griebėsi kilimo, - Stalinas turėjo tik 12 divizijų!!! – visi žino, kad be daržovių, vegetarai mėgsta ir kilimus, Hitleris taip pat.
- O jei Stalino divizija didesnė nei mūsų šešios kartu sudėjus..?
- Ką čia šneki niekingas ryšininke!!! Kas čia vadas??? Kas čia didis Vokietijos liaudies sūnus? Kas čia tautos gelbėtojas? Tu??? – Hitlerio nasruose iš skausmo klykė belgiškas kilimas.
- Prakeikti alpinistai!!! Jei tie šunsnukiai nebūtų sugalvoję pasikarstyt po Elbrusą, jau dabar mes žygiuotume į Maskvą!!! – fiureris inirtingai kramtė kilimą.
- Bet ten tik brigada...
- Tik??? Ar tu nesupranti, ką reiškia snaiperių brigada??? Jie snaiperiai!!! – Hitleris spjovė kilimo gabalus iš gerklės ir ėmėsi porceliano.
- Ar jau galiu eiti? – ryšininkas apžvelgė ironiškai besišypsančius arbatėlės dalyvius.
- Eiti??? Sėsk, mielas drauge, ir išgerk arbatos kartu su mūsų kompanija, - porcelianas toliau imitavo sniego pūgą.

Visi laimingai susėdo.
Žiurkėnas čiupo šiaudą iš išbyrėjusio maišelio ir juo sulaužė kupranugariui kuprą. Pastarasis pasuko galvą link skausmo židinio ir pamatęs, kad antra kupra dar sveika, vėl iššiepė savo gelsvus dantis.