Šlapios ir purvinos guminės pirštinės gulėjo ką tik nutėkštos palei orandžines sienas. Dar vienas šviesoforas sutaisytas. Išsaugota keletas galimų lavonų. Raudona geltona žalia. Trys spalvos įsirėžusios iki pat gyvavimo pabaigos. Jis nieko kita ir neveikė tik diena iš dienos taisė šviesaforus. Ar kada sustoję prie jų pagalvojote, kodėl jie visuomet blyksi, kodėl niekada negenda. Abejoju. O todėl, kad yra Flekas. Jų dievas, žinantis viską nuo A iki Z. Gal jis ir nemoka kepti kiaušinienės, gal jis ir neturi kam jos kepti, gal neištrauks šaknies mintinai iš skaičiaus 36, bet apie šviesaforą jis gali pasakoti visą dieną.
-Iki Flekai,- tai jo darbdavys, dirbantis su įvairia technika, jis ko gero vienintelis su juo sveikinasi ir linki geros dienos.
Flekas tik linkteli galva ir išėjęs į gatvę džiaugiasi sveikais ir gyvibingais šviesaforais. Dabar jis purvinas  kaip visada turėtų keliauti pavakarieniauti pas mamą, sušveisti jos iškeptas riebias spurgas su cukraus pudra, pažiūrėti vakaro žinias ir sėsti į 6 troleibusą, bei grįžti į savo butą priemiestyje. Kuriame jį pasitiks nutukęs katinas, kuris ko gero senesnis už jį patį ir girgždanti lova su išklęrusiomis spyruoklėmis, kurioje nuo studijų laikų greta jo niekas negulėjo. Bet šiandien jis to nedarys, šiandien jį paleido iš darbo anksčiau ir jis nutarė praskaidrinti savo dienas tapusias rūsčia monotonija. Kai ryte jis buvo išsiųstas į Klevų gatvės trečiąją sankryžą pakeisti kažkokio avigalvio išdaužtą raudoną stiklą, šviesoforas jam pakuždėjo, kad jis privalo pats keisti savo dienos ritmą, jis sakė, kad ta žavi blondinė ką tik į jį pažiūrėjo ir pamerkė akį, o jis štai stovi trejų metrų aukštyje ir negali į ją atsisukti. Flekas nežino juo tikėti ar ne, jis net nežino ar jam nepatinka taip kaip yra dabar, ar jis nori ką nors keisti. Ar nori išmainyti katiną Klumpę į moterį baltais plaukais. Jam net nepatinka blondinės, jis mieliau pabučiuotų raudonplaukę.  Bet jis paklausė vieno iš savo geriausių draugų (šviesaforo) patarimų - užsuko į centre esantį mini restoraną. Restorane buvo mažai žmonių ir jam tai patiko. Padavėjas pasiūlė užsisakyti dienos sriubos su ešerio galva, bet Flekas ne gurmanas, tad atsisakė ir paprašė blynų su braškių sirupu. Ne taip lengva atsikratyti įpročių, tad blynai puikus spurgų pakaitalas. Flekas susimąstė apie savo mamą, tikriausiai ji nerimaus, kad jis nepasirodys. Spurgos liks nesuvalgytos, pati ji to padaryti negali, nes serga cukriniu diabetu. Jo tėvas žuvo kare Irake, buvo savanoris, tad mama sielojasi iki šiol ir tikriausiai jai labai sunku vienai, todėl Flekas pas ją ir eina kasdien, ji vienintelis jam likęs brangus žmogus, nors daug jų niekada ir nebuvo. Bet užteks čia sentimentų. Dabar Flekas kerta blynus miesto centre. Tikriausiai jie kainuos jo visos savaitės atlyginimą, bet tai nesvarbu. Na štai, blynai baigėsi ir jis nežino ką toliau daryti. Bando prisiminti, ką dar jam sakė šviesoforas, bet negli.
-Klausyk, biče, tu rukysi ar ne? Nejau taip mane ir paliksi nenaudotą? Iš ko, tavo manymu, gyvens šiandieną peleninių valytojas, liks nevalgęs? O kaip jo šeima? Šešiametė dukrytė serga plaučių uždegimu, o jis neturi iš ko pirkti antibiotikus. Jo žmona miega su kaimynu, kol jis kala pinigą. Jis pats net nerūko vargšelis - neturi tam pinigų. Jis mano draugas. Nejau neturi širdies ir gali viską šitaip palikti? Nejau? Ką ką ką? Gali?
Flekas sumišęs žvalgėsi aplink, bandydamas nesukelti jokio įtarimo. Bet taip, tai buvo tiesa, peleninė kalbėjo. Nejau jis visiškai išprotėjo. Kad šviesaforai kalba tai ne naujiena, įprasta, bet ko ta peleninė dabar skiedžia. Jos veidas atrodė toks piktas, po nosim kabėjo ūsai, beveik tokie pat kaip ir jo, ji neturėjo priekinio danties, o visi kiti buvo geltoni, kaip šuns apšlapintas  sniegas, antakiai labai vešlūs, o kakta suraukta. Flekas pasilenkė prie jos beveik užguldamas stalą ir sušnabždėjo:
-Tu pati ėst nori, ko čia prikaišioji tą peleninių valytoją, aš jį pažįstu juk jam ir priklauso šitas restoranas, jis neturi vaikų, o jo draugė va ten,- jis parodė į prie lango sėdinčią moterį iš akies trauktą prancūzę, ji netgi dėvėjo beretę, Flekas manė, kad ji eilinė turistė.
Peleninė paraudo ir sutrikusi nežinojo ką besakyti. Po to įgavusi drąsos ir supratusi klastą sukošė pro dantis:
-Aš čia gyvenu nuo pat restorano atsidarymo, o tu čia nesilankai niekad, tad aš geriau žinau, kas mane plauna ir kiek pinigų uždirba, bet bala nematė, žinoma aš noriu ėst, visą dieną nieko stikle neturėjau. Aš pats turiu šeimą, va ant ano ano ir ano staliuko iš to pačio molio, hhh, atsiprašau stiklo drėbtos, mano giminės. Du jau žuvo per prakeiktus girtuoklius ir mažamečius vaikus nenustygstančius vietoj. Tai pūsi ar ne?
-Tai, kad aš nerūkau.
-Ha, neknisk proto, visi šiais laiakis rūko, bet jei tu vienas iš tų, kurie atsisako gyvenimo malonumo ir geriau nudvės nuo „nelaimingo atsitikimo“ negu nuo plaučių vėžio, tai ką jau padarysi. Bet žinai ką, čia dažnai ateina toks bičas ir sėdi būtent čia, kur sėdi tu, mes su juo puikiai sutariam, jis dūmyja kaip kaminas, bet yra labai užmaršus tad nuolat palieka kurnors cigaretes, tad jis nusipirko čia pakelį ir pakišo po stalu esančioje ertmėje, kad nereiktų kas kart pirkti naujų. Bet dabar jis kažko nepasirodo, girdėjau jo draugas žuvo avarijoje, pabrėžiu: tas draugas buvo sveikuolis, vegetaras, nė lašelio, nė dūmelio ir užsiiminėjo kažkokia joga, nežinau kas tai, bet ko gero kažkas nuobodaus. Žodžius tas mano bičas čia nebepasirodo jau visa savaitė, ir baigiu uždulkėti ir sudžiūti. Turėk sąžinės ištrauk tą pakelį ir užsikurk dūmą.
Flekas iniciatyviai pakišo ranką po stalu ir pabandė surasti tą ertmę, joje užčiuopė pakelį ir jį ištraukė.
-Matai, o ką aš tau sakiau,- patenkinta manijakiškai šyptelėjo peleninė.
Jai net seilė ėmė tysti bespoksant į tą pakelį. Flekas jį vartė rankose. Viduje buvo likusios penkios cigaretės, ant pakelio buvo užrašas „Parlament“ tikriausiai tas bičas, kuriam jos priklausė,nebuvo bėdžius.
-Nagi, drauguži, nedelsk, čiupk nuo stalo žiebtuvėlį ir ryk dūmus.
-Bet aš nerūkau.
-Ne mano problemos, seni, dekis, nerūkyk, tik kratyk į mane pelenus.
Flekas, buvo geras žmogus, ilgai nedvejojio ir ištraukęs vieną ėme degti.
-Asile, tau taip neužsideks, reikia traukti ir degti.
-Bet aš nenoriu dūmų burnoje. Tu sakei, kad neprivalau rūkyti.
-Kitaip nieko nebus, tik kol užsidegsi, nejau paliksi mane čia numirti. Aš tuoj pats ją pasiimsiu jei tu nesiimsi veiksmų.
Flekas pabandė, kaip jam buvo sakyta. Pradėjo kosėti, kaip jo paties katinas prarijęs plaukų gniužulą. Tačiau cigaretė užsidegė ir peleninė ten prisimerkė iš pasitenkinimo. Pirmieji pelenai buvo nuleisti sėkmingai, procesas vyko lėtai, tačiau ji tylėjo ir mėgavosi. Kai nieko nebeliko ir filtras tarsi veiksmo filme lėtai krito į peleninę ji prabilo tokiu balsu, tarsi pensininkė močiutė seniai neragavusi orgazmo, po audringos nakties:
-Tu- dievas, seni.
Flekas nesijautė padaręs gerą darbą. Jis nesuprato, kaip jis jautėsi, juk jis ką tik kalbėjosi su pelenine, o dabar ji apsirūkiusi kaifuoja. Tai ne tas pats kaip pervesti per gatvę senutę ar nupirkti vaikui saldainį, tai tas pats, kas aštuonmečiui suleisti narkotikų. Na geri gerai, gal kiek ir perdedu. Ir išvis gal to nė nebuvo. Flekas staiga suvokė, kad kažkas čia ne taip, juk priešais jį nesėdi joks žmogus, o tas barmenas vis kvailai į jį šnairuoja. Jis neatsisveikinęs su pelenine drožė laukan. Šviesaforai dar degiojo savo visas spalvas, tad neturėtų būt labai vėlai, nors saulė jau ir leidžias. Raudonyje paskendęs Bruno. Į gatves išėjusios nakties plaštakės per anksti pradedančios darbą. Flekas paspartina žingsnį ir vis dėlto nusprendžia aplankyti mamą.