„Kai aš išeisiu, neuždarykit balkono“
                                     (F. Garsija Lorka)


Už mano nugaros užvėrėte balkonus
Pamiršę sakmę vienišos gitaros
Tik sienas puošia senstančios madonos
Ir rudenėjančios mergaičių skaros

Kol kondorai kasvakar meta plunksnas
Kol stingsta sąnariai klusnia kryptim į miegą
Išverksiu ašaras iliuzijų paunksnėj
Padangėmis žirgai nuo mano laiko bėga

Kalbėjimo akimirkoj prabilo mano randas
Ant laikrodžio ties dulkančiu paveikslu
Balkono prietemoj nuliūdusi balandė
Lyg negyva metafora lyg žaislas

Pelėdiška akim delčia pakviečia rytą
Miglos stiklinėj tirštas juodas pienas
Ir nebeatmeni ribos kur spalvos kito
Mėnulio patekėjimu tu vienas

Pilki balandžiai dar lankys balkonus
Už durų nebeskambančios gitaros
Tešluosto dulkes senstančios madonos
Ir rudenėjančios mergaičių skaros ---