Sukūręs kažką nepaprasto, tu džiaugies. O jei darban dar įdėjai nors dalelę savo širdies ar sielos ir viską pabarstei geranoriškumo ir meilės prieskoniais, tavo kūrinys tampa nepakartojamu. Vieninteliu tokiu ir nuostabiu.
Ne visi pripažįsta, kad moka kurti. Šešėlyje tūnantis poetas, po pernykščiais lapais besislepiantis dailininkas ar tik sutemus iš savo guolio išlendantis balerūnas bijo. Bijo sakyti „Aš kuriu“. O aš nebijau.
Aš galiu visa gerkle šaukti: „Aš kuriu. Aš kuriu. Aš kuriuuu!!!“ SAVE. Tai užduotis, kurią gauname kiekvienas. Gaila, kad jos atsakingumo ir sudėtingumo mastą tesupranta retas. Velnias, tai juk taip sunku!

Būtent tam ir reikalingi muilo burbulai. Jie turi tokią svarbią reikšmę tavo kūrybos procese, jog tikraisiais menininkais teisingiau būtų vadinti juos. Aš turiu savo muilo burbulų buteliuką, kurį nešiuojuosi nuolat. Prie širdies. Atsukus linksmai čirškiantį kamštelį, po mano erdvę pasklistų daugybė įvairaus dydžio apvaliųjų stebuklų. Jie visi skirtingi – yra mažyčių, yra ir tokių, kurie savo didumu užgožia viską. Tai natūralu, nes mano burbulinė nėra bekraštė ir joje visi burbulai, jei jie būtų milžiniški, netilptų.

O šitas darbas, išpūsti juos tinkamo dydžio ir sutalpinti, atitenka man. Ir žinote ką, manau, jis pats svarbiausias. Tai tas pats, kas parašyti įžangą romanui. Be jos nebus ir kūrinio, o šiuo atveju, be sutvarkyto muilo burbulų buteliuko nebus manęs.

Kartais muilo burbulai sprogsta. Tai ir vėl natūralu. Aš keičiuosi, keičiasi ir mano muilo burbulai. Ir neatlaikę naujojo slėgio, jie privalo sprogti. Kartais netyčia, o kartais sprogdinu pati. Tik ir vėl – tie patys didžiausieji ir daugiausia vietos mano burbulinėje užimantys burbulai nesprogs. Jie gali pakeisti formą, sumažėti ar dar labiau išsipūsti, tačiau jie visuomet turės vietą pas mane.

Ir galiausiai aš noriu pasakyti: myliu savo muilo burbulus. Ne todėl, kad jie „muilo burbulai“ ir jų neįmanoma nemylėti. Todėl, kad jie yra mano. Stipriai apkabinu ir dovanoju visa, ką turiu geriausia.

Agnė