Plytelėmis varvėjo tylus vakaras, uždengdamas bent menkiausią paskutinių saulės spindulių apšviestą lopinėlį. Ramus vėjelis švelniai glostė veidą, rankas, o jo glotnūs pirštai kedeno lengvus plaukus.
Išgirdau tylų juoką. Jis buvo mažo žvirbliuko, sklandančio aukštai virš manęs. Paukštelis linksmai čiulbėdamas juokėsi iš saulės, kuri nenoromis gėrėsi tarp pavienių namų. Jis džiaugėsi, kad gali sklęsti kur tik panorėjęs, o vargšė saulė teka ir leidžiasi tik viena kryptim.
                Pamačiusi sparnus aš taip užsinorėjau pakilti, paskraidyti tarp vatinių debesų... Atsistojau tiesiai, užsimerkiau ir iškėliau rankas lyg ką tik išaugusius sparnus. Staigiu mostu pamojau jomis žemyn ir tuopat metu pašokau. Vis mintyse laukiau, kada kojos vėl palies lygų paviršių, bet staiga supratau, kad aš galiu jomis spardyti orą ir, kad neliečiu žemės! Aš sklendžiau, kaip pienės pūkelis ir buvau tokia laiminga! Suplasnojusi savo sparnais nuskridau iki vatinių debesų – ten, kur visada troškau nuskristi. Tarp debesėlių sutikau tą patį žvirbliuką, ir jis man sučiulbėjo savo nuostabiu balseliu. Jis juokėsi taip, kaip ir tada, kai nardė virš mano galvos, bet šįkart galėjau jį net paliesti. Nusisukusi į kitą pusę, išvydau saulę, kuri kilo iš vakarų pusės link manęs. Jos šiluma taip maloniai mylavo mano veidą ir šildė. Saulutė man nusišypsojo! Visas dangus, regis, šypsojosi ir buvo toks neapsakomai pilnas gyvybės.
Atskridęs žvirblių būrelis pradėjo mane kutenti ir aš nesusitvardžiau nesusijuokusi, bet tada...
Atsimerkiau ir pamačiau, kad stoviu toje pačioje vietoje, žvirblis vis dar linksmai krykštauja danguje, saulutė jau senai apsigaubusi vis tamsėjančiu nakties šydu, o aš su plačiausia šypsena veide.
                Tat buvo mano maloniausias pasiskraidymas gyvenime.