Vienatvė persmelkus venas.
Už sienos karas dėl gyvenimo.
Kraujuoju ir nesistengiu kraujo sustabdyti.
Ausyse spengia nuo šūvių (mirtinų) į žmogų.
Kaip man numirt greičiau be vargo?!
Rankos surakintos skausmo, padėti negaliu sau.
Ir vėl griausmai aplinkui,
aš jau nieko nematau, apakau.
Paskendau skausme, pajuodo ant grindų kraujas...
Aimanos vis tyla tyla...
O kraujas plūsta iš ausų ir vis stipriau.
Karas vyksta, lyg aplink nebūtų mirusių, nebūtų sužeistų...
Aš vienas iš laimingai iškeliavusių, vienas nukraujavusių.
Namie, prie meilės puoselėtų sienų, sukniubęs kūnas.
O rankoj gniaužiu svajonę – mažytę nuotrauką,
pasruvusią dar šiltu krauju.