Mergaitė nekreipė į Edvardą dėmesio. Užsimiršusi naršė mažais piršteliais lego kaladėlių krūvą ir suradusi reikiamą detalę patenkinta grįždavo prie savo kūrinio. Edvardas tyliai atsiduso. Žinoma, galima būtų ir liautis, bet viską teko atlikti iki galo. Nesvarbu, kad testas kartojosi su precizišku tikslumu, kuris pradžioje kėlė nuostabą, vėliau šiurpą o dabar tik nuobodulį. Žiūrėdamas į chronometrą tyliai laukė, kol mergaitė įstatys paskutinę kaladėlę. Lygiai valanda ir trys minutės. Velniškai tiksliai.
- Ką čia pastatei, Gertrūda?
- Čia Emilijos namas, - patenkinta atsakė mergaitė.

Ji priklaupusi gėrėjosi sudėtingos konstrukcijos bokštu, panašiu į veržliai kylančią aukštyn trigubą spiralę. Bokšto viršūnėje puikavosi plastilininė žmogaus figūrėlė su dviem porom rankų ir viena koja. Žmogus, tarytum, šoko ant bokšto viršūnės kaip vienakojė balerina ant adatos smaigalio. Vienas tūkstantis dvidešimt keturios detalės. Šešios spalvos, marginančios bokštą, sudarė chaotišką piešinį, atrodė, sudėliotą bet kaip. Edvardas paklausė:
- Ar galiu nufilmuoti Emilijos namą?
Mergaitė linktelėjo. Jis keletą minučių sukiojosi su kamera aplink bokštą. Vieną kartą, kaip reikalavo instrukcijos, turėjo atsigulti ant kilimo, kad gautų vaizdą reikiamų rakursu. Vėliau sukurs trimatį bokšto modelį ir įsitikins, kad šis niekuo nesiskiria nuo kitų penkių tūkstančių savo brolių dvynių. Liko paskutinis klausimas:
- Gertrūda, o kodėl Emilija turi keturias rankas?

Mergaitė nustebusi pasižiūrėjo į Edvardą. Kaip ir reikėjo tikėtis, gūžtelėjo pečiais. Psichologai išaiškino, kad visais penkiais tūkstančiais atvejų šis judesys reiškė tik vieną – „kvailas klausimas, į kurį neverta net atsakinėti“. Visais penkiais tūkstančiais atvejų bet kokie bandymai sužinoti ką nors daugiau apie Emilijos kūno sandarą baigdavosi tuo, kad vaikai prarasdavo bet kokį susidomėjimą pokalbiu. Galų gale, jie buvo viso labo vaikai, ir testai liudijo, kad tai tokia pat tiesa, kaip ir daugybos lentelės dėsningumai. Pokalbiai apie Emiliją buvo įkyriai vienodi nepaisant to, kad visi vaikai buvo nepaprastai skirtingi.

Po to mergaitė išėjo namo, o jis kelias valandas ardė bokštą ir kovodamas su nuoboduliu kruopščiai registravo kaladėlių sekas. Gertrūda buvo paskutinė jo tiriamoji tą savaitę. Niekada iki tol, kai sutiko dalyvauti projekte, taip nelaukdavo savaitgalių. Žinoma, pirmieji susidūrimai su Emilijos vaikais buvo stulbinantys. Bet vėliau įprato, kaip įprantama prie bet kokios egzotikos. Liko tik rutina – vienas pyplys architektas per vieną dieną, šiek tiek skirtingi klausimai, tokie patys atsakymai...

Pelės mygtuko spragtelėjimas, išsiųstas dar vienas standartinis laiškas. Po to kurį laiką studijavo kino teatrų repertuarą, ir kai buvo beišjungiąs monitorių, suskambo telefonas. Andreas Bresciani, tik jo ir betrūko penktadienio vakarą...
- Bona sera, Andreas, - nutaisęs nerūpestingą balsą pasisveikino Edvardas. Andreas iš karto persijungė į anglų kalbą, net nebandydamas ištarti „labas vakaras“ lietuviškai. Tai buvo neįprasta.
- Edvardai, atsidaryk šios dienos testų rezultatus.
- Gerai, tuoj pat. Kas nors nutiko?
- Taip.
- Kas?
- Pasižiūrėk į penki šimtai tryliktą kaladėlę. Ar matai?
Edvardas suirzo. Jis projekte dirbo tik trečias mėnuo ir tie aštuoniasdešimt trys vaikai iš Lietuvos su „Emilijos“ sindromu buvo tik lašas jūroje iš visų identifikuotų penkių tūkstančių keturmečių vaikų visame pasaulyje. O kur dar neidentifikuoti.... Tuo tarpu Andreas kartais kalba taip, lyg Edvardas mintinai turėtų žinoti visas Emilijos bokšto sekas. Slėpdamas susierzinimą atsakė:
- Matau. Turėtų būti mėlyna, aš užregistravau žalią. Atsiprašau...
- Neatsiprašinėk, - pertraukė Andreas, - tu klaidos nepadarei. Nebūčiau taip greitai tau paskambinęs, jeigu tai būtų vienintelis atvejas. Pasikeitimus stebim jau trečia diena, Gertrūda ne vienintelė pakeitė kaladėlių seką.
Edvardas pasikasė pakaušį. Andreas tęsė toliau:
- Visa kita kaip įprasta?
- Nepastebėjau nieko nauja, - atsakė Edvardas.
- Mes galvojam apie testų pakeitimus. Artimiausiu metu turėtum gauti naujas instrukcijas. O kol kas atkreipk dėmesį, gal kas nors neįprasta vyksta kai jie deda penki šimtai tryliktą kaladėlę.
- Nori pasakyti, kad turėsiu skaičiuoti, kada jie paims penki šimtai tryliktą kaladėlę? – sumurmėjo Edvardas, pabrėždamas žodį „suskaičiuoti“.
- Būtent. Pasistenk, gerai?
- Žinoma...Bet juk viską filmuojam.
- Gal ką pastebėsi savo akimis. Ciao, Edvardai.
- Ciao...Ar mes bent nutuokiam, ką darom, Andreas? – bet Andreas jau buvo padėjęs ragelį.
Edvardas atsiduso ir išjungė monitorių.

Andreas irgi atsiduso. Žiūrėjo pro kabineto langą. Gardos ežero šiauriniame krante tvenkėsi debesys, ten, kaip per miglą, matėsi stačių krantų apybraižos. O čia pro langus tvieskė šilta rugpjūčio vakaro saulė. Keletas burlentininkų malėsi ežero bangose, pakrante lėtai žingsniavo grupelė poilsiautojų. Viena šeimą vedėsi mergaitę, gal ketverių metų? Andreas, pasitrynė rankomis akis. Paskutinius tris metus nebegalėjo paprastai žiūrėti į vaikus. Kai jo jaunesniąjam, Marčelo, sukako ketveri ir jis pirmą kartą prieš miegą pranešė, kad jam nebereikia pasakų, nes turi draugę vardu Emilija, kuri pasakoja daug įdomesnes istorijas nei parašyta knygutėse, sugniaužė vidurius. Tos dienos laukė su nerimu ir tikėjosi, kad jo pramuštgalvis nepaklius į Emilijos pinkles. Viena yra dirbti su svetimais vaikais, visai kas kita, kai tai atsitinka tavo vaikui. Visa laimė, kad tai praeina. Tiksliai žinojo, kad praeina. Maždaug apie septintus metus Marčelo nebestatys spiralinių bokštų, nebepasakos fantasmagoriškų istorijų apie Emilijos nuotykius ir vėl bus paprastas berniūkštis, o ne vienas iš kelių tūkstančių vaikų, turinčių identiškas fantazijas. Ir vis dėl to, graužė nerimas. Penkeri metai kol kas bevaisių pastangų suprasti.

Kada visa tai prasidėjo? Velniai žino, apytiksliai prieš septynetą metų. Juk niekas nekreipia ypatingo dėmesio į vaikus, kurie šneka apie draugus, kurių iš tiesų nėra. Taip tiesiog kartais būna. Šiek tiek tėvų nerimo dėl to, ar jų vaikui netrūksta draugų, bet iš tiesų, juk Karlsonas kuris gyvena ant stogo nėra pavojingas. Tai juk vaikystė. Bet tie patys vienas tūkstantis dvidešimt keturi elementai, šešios spalvos, ta pati spalvų seka, trigubos spiralės bokštas, tos pačios istorijos apie mergaitę su keturiomis rankomis, kuri gyvena dideliam bokšte? Ir visa tai atsitinka kai kuriems vaikams nuo ketverių iki septynerių metų visame pasaulyje, nepriklausomai vienam nuo kito? Vien iš nuostabos kilstelėti antakius niekas nedrįso, kai paaiškėjo, kad fenomenas peržengia kultūrines ir religines ribas. Keturių metų Europos sąjungos pilietis ir pyplys iš Naujosios Gvinėjos vienodai sėkmingai statė Emilijos namus. Tik vienas tai darė iš lego kaladėlių, o kitas iš įvairiaspalvių akmenukų.

- Tėte, ką tu veiki? – Andreas akis uždengė maži delniukai. Berniukas tyliai prisėlino prie jo iš užpakalio.
- Aš žiūriu per langą į ežerą, - atsakė Andreas nusišypsojęs, - o kur mama?
- Mama sodina gėlytes. Na tas, su didelėm ausim...
- Ne su ausim, o su žiedais. Gėlės ausų neturi.
- O pas Emiliją namie gyvena gėlės su ausimis. Jos viską viską girdi, - Marčelo suspaudė delnus tėvui ant akių ir parietė kojas.
- Ei, o juk tu sunkus, nuplėši man galvą, - Andreas šveliai sugriebė sūnų už rankų ir kilstelėjo jį į viršų.
- Nenuplėšiu. Emilijos gėlės netgi girdi, kaip šviečia saulė.
- Tikrai?
- Aha.
- Nuostabios gėlės, - atsiduso Adreas. Istorijos apie Emilijos augalus buvo plačiausiai paplitusios. Pasakojama būdavo individualiai, nelygu vaiko branda ir gebėjimas išreikšti mintis, bet kartojosi tam tikri motyvai. Pavyzdžiui, kad ir ausys. Visi vaikai pasakoja apie tai, kad Emilijos gėlės turi ausis, o ne žiedus. Kognityvinės psichologijos specialistai, lygiai taip pat kaip ir matematikai, bandantys perkasti Emilijos namų spiralės kodą, iki šiol skausmingai ir beviltiškai kankinosi. Visi sutarė, kad neturi atskaitos taško. Koks gali būti atskaitos taškas, kai šaltinis yra ketverių metų vaiko fantazijos? Net jeigu jos siaubingu tikslumu kartojasi?
Marčelo atgniaužė delniukus ir prisiglaudęs sušnabždėjo:
- Emilija rytoj iškeliauja.

Andreas pastėro. Stengdamasis, kad nesudrebėtų balsas, paklausė:
- O kur ji iškeliauja?
- Ten, kur jos nėra, - nusijuokė Marčelo ir išbėgo iš kabineto.

Andreas atsisukęs palydėjo jį akimis ir virpančiais pirštais pasimasažavo smilkinius. Nusiraminęs paėmė į rankas telefono ragelį.