Veiksmas vyksta  namo rūsyje. Užsidega lemputė, durys atsidaro ir įeina X.
Viduje įremtas į kampą stovi masyvus stalas, prie jo kėdė. Ant sienos virš stalo didokas fiziologinis žmogaus atlasas (vidaus organai, raumenys, kraujagyslės etc). Ant stalo mikroskopas, įvairaus dydžio kolbos, kelios storos knygos, sąsiuviniai, žvakidė. Dar kelios įvairaus dydžio žvakės neuždegtos ir  pritvirtintos sienos nišose tarp plytų arba įbestos į tuščius butelius, apvarvėjusius vašku.
Šalia stalo ant medinės dėžės narvelis su keliomis žiurkėmis.
Prie kitos sienos nutrinta kušetė,  kriauklė su kranu, gali vos vos lašėti vanduo.
X padeda ant stalo metalinį bliūduką su maistu ir degtukais prideginėja visas žvakes.
X beveik visą laiką nuo pat įėjimo niurna, iš pradžių labai tyliai, po to vis garsyn iki normalaus kalbėjimo. Tarpais ilgam nutyla.
Visą tekstą sako žiurkėm – ir tom, kurios narvelyje, ir tom, kurios nematomos yra kitame didesniame narve žiūrovų vietoje, kitaip sakant, kreipiasi į žiūrovus, kaip į likusias žiurkes.

X. Ša, ša... Maxomys dollmani, ša Maxomys wattsi, ša Maxomys inas ir Rattus norvegicus... ša, na ko, ko?... aha, ša, ša. (Nutyla, klausosi. Žiūri į žiūrovų pusę.) Ša, mano herojai, ša.            
Išalkot, būsimieji kosmonautai? Tuoj, tuoj.  Parazitai.      
Dar šitą (braukia naują degtuką), ot, velnias. (Nusidegino pirštą, įsikiša jį į burną, čiulpia.) Kad jį kur (braukia kitą degtuką)... ša. Apsiraminkit (kreipiasi į žiūrovus, t.y. kitas žiurkes).  Šitos jau ramios (rodo į narvelį),  kosmonautės, būsit ir jūs, viskam savo laikas, ko spirgat? Gausit, gausit. (Stebi žiurkes-žiūrovus. Turi atrodyti, kad jis mato žiurkes arba vieną žiurkę, greitai nubėgančią į dešinę pusę, po to iškart į kairę. Nusišypso.)
Sako žiurkės balsų neturi, dar ir kaip turi (uždega paskutinę žvakę ir prisidega cigaretę).

Nueina prie durų, išjungia elektros jungiklį, dega tik žvakės. Prie durų ilgokai klausosi.

X. Pasigirdo.

Prieina prie sienos, bando kažką įžiūrėti per skylę, įpučia dūmus, pasiklauso. Šūkteli į skylę:

                       Ei!... Ne, nieko.
    
X. Keisti žmonės, galvoja apie mane, kad aš keistas. (Pauzė, klausosi). Kaimynai. Sako (pakeičia balsą): įdomu, ką jis ten rūsyje veikia, palikęs namuose jauną žmoną?
(Sušnabžda) Kvailys. (Garsiai, kad išgirstų už sienos, jei ten kas būtų): Kvailys, kuris taip mano.
(Vėl labai ramiai, apatiškai) Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai. Jeigu jūs žinotumėt, jeigu turėtumėt nuovokos, dėkotumėt man. (garsiau) Dėl jūsų stengiuosi, nors jūs gal to ir neverti.

Vėl  klausosi, bando kažką įžiūrėti per skylę. Tada po varvančiais lašais užgesina cigaretę ir numeta ant grindų.
                                   Na, na.

Nueina prie stalo, paima kelias kolbeles, grįžta prie kriauklės, išplauna jas ir vėl nuneša jas ant stalo. Tada atsisuka į žiūrovus.
(Į žiūrovus).  Ša, ša.  Na kur tu ant galvos lipi, a? Gerai, gerai, paėskit.

Paima iš bliūduko duoną, trupina ją ir meta žiūrovų link.

      X.    Jie mane seka. Nori išsiaiškinti, ką aš čia veikiu. Ne kitaip. Gal jie iš saugumo? Turbūt galvoja, kad aš pinigus padirbinėju. Ateis vieną sykį su kratos orderiu ir ką ras? Vietoj padirbtų banknotų pulką pasiutusių rudųjų žiurkių, Rattus norvegicus. Sakot jūs nepasiutę? Na gal, gal. Ypač kai pradėsiu ir jus gydyti, tai būsit tikrai nuo visko sveikos.

Juokiasi, turi atrodyti, kad mato, kaip žiurkės pešasi tarpusavyje dėl trupinių.

X. Atimk, atimk, nenusileisk. Gerai, ir tau, tau irgi, še. Ach, žiople, nespėjai, na, bandyk dar kartą. Puiku. (Po ilgos pauzės). Parazitai. Ne jūsų reikalas, ką aš veikiu su žmona, nesikiškit. Aš ją labai myliu ir jeigu palieku trumpam, tai tik todėl, kad aš užsiėmęs, aš mokslininkas, aš privalau dirbti. Ir žmona man pritaria, mes su ja puikiai sutariame. Juk šitas darbas nesitęs amžinai, aš jau esu prie pabaigos, liko sutikslinti duomenis, paskirstyti dozes ir jau bus galima pereiti prie žmonių. Gal net nuo jūsų ir pradėsiu (juokiasi). Negirdi, turbūt ten nieko nėra, be reikalo aš garsiai kalbu.  


Staiga nutyla, eina prie sienos, kur yra kriauklė. Paima nuo kriauklės kreidos gabaliuką ir rašo cheminę formulę ant sienos.

X. O jeigu pridėt išskaidytą piperaziną, nuėmus vieną natrio dalį? Laisva dalis jungtųsi su arsenu ( rašo junginius), jodoformas pašalins gliukozę. Bet kaip jį išskaidyt? Piperaziną? Mhm. (Ilgai žiūri į sieną, po to nervingai sušlapina po kranu ranką ir ja nuvalo, ką buvo parašęs). (Šneka pusbalsiu) Nieko nebus, gana. Viskas juk ir taip gerai.

Prieina prie tikrų žiurkių narvelyje, patrupina duonos ir joms.

X. Šaunuolės, šaunuolės, caca, caca. Jūs tai jau visai kas kita, kultūringos, ne laukinės. Praėjot kursą, galima sakyti, esat pionierės-bandytojos.

Išima vieną iš narvo, tikrina pulsą, labai greitai skaičiuoja iki 70.
    
X. Iš šešių - bus 420, gerai.

Paima nuo stalo stiklinę plokštelę.

X. Dar šlapimo lašelį, na, nesispyriok.  Štai taip. Grįžk atgal.

(Grąžina žiurkę į narvelį ir sėdasi prie mikroskopo, tiria šlapimą ir  kreipiasi į žiūrovus, nežiūrėdamas į juos) Jūs irgi būsit (pauzė), ramios ir sveikos, jau greitai....    O paskui ir žmonės...  Labai geras šlapimas, jokių toksinų...(pauosto, po to palaižo stiklinę plokštelę, pačepsi lūpomis). Puikus šlapimas, tiesiog puikus.  (Atsitraukia nuo mikroskopo, prasisega kelnių viršutinę sagą, įkiša ranką, po to ištraukia, pauosto, garsiai numykia: Hm, vėl įkiša ranką atgal, pasisuka į žiurkes-žiūrovus,  ir lėtai maigo ).
(Monotoniškai) Bet pirma  norvegicus. Taip taip, jūs, žiurkės.   Kodėl jus pavadino norvegais? Tokia puiki tauta ir staiga rattus? Gal norvegai iš žiurkių išsivystė? arba jūs iš norvegų? Reikės išsiaiškinti.   Ko spoksot,    nepaėdėt?  Besotės!     Nieko,     greit atprasit persivalgyti,           atprasit  kovoti dėl duonos kąsnio,           dominuoti   viena prieš kitą,         būsit  lygios             ir  ramios.  Lygios           ir ramios.           Lygios...

Pauzė. X maigo save intensyviau. Galop atsistoja, išima iš kišenės pakuotę su prezervatyvu, praplėšia, prezervatyvą patampo rankose, tada užsisuka nuo žiūrovų, nusismaukia kelnes žemyn, užsimauna prezervatyvą ir toliau masturbuojasi. Judesiai greitėja, kvėpavimas darosi garsesnis, X baigia. Tada atsisėda ant kėdės, paima nuo stalo kolbelę ir supila į ją iš prezervatyvo. Prezervatyvą numeta ant grindų, jų čia mėtosi ir daugiau.

            X.       (Nueina iki kriauklės, nusiplauna, užsismaukia atgal kelnes, susisagsto. Per visą tą laiką kalba šį tekstą). Kai mane išmetė iš instituto... prieš pusę metų, prieš pusmetį tai atsitiko, aš pasakiau jam ... profesoriui.... Jis mane užtiko, tiksliau, pirma, turbūt,  pamatė kažkuri seselė, aš neišgirdau, kaip ji pravėrė palatos duris, tada nubėgo pakviesti ko nors, ir atlėkė tas... Mes atlikinėjom praktiką ligoninėje.
Kvaila, kad kalbu su savim, juk žiurkės nesupranta. (Į žiūrovus) O gal suprantat? (Pauzė) Man vistiek  patinka kalbėti garsiai, man reikia auditorijos, net ir tokios, tebūnie. Be to, taip aš jaučiuosi drąsesnis. (Žiūrovams) Bet žiūrit, lyg suprastumėt, kas su manim darosi, a? už tai aš jūsų ir nekenčiu. Ir kaimynų, tie irgi dedasi, kad supranta,  kas vyksta čia (turi omenyje rūsį). Kaipgi. Bet nieko, aš jus (žiurkėms-žiūrovams) pakeisiu, ir jus (į sieną).
Žiurkės (kalbėdamas užpildo kelias kolbeles, perpildamas spermą, kažkokius kitus skysčius, viską atidžiai matuoja, dozuoja, lašina, maišo, įberia miltelių, pjauna riekelę citrinos, spaudžia citrinos sultis į atskirą stiklą, po to pipete sugeria ir lašina tas sultis į kolbeles ir t.t.) - vieninteliai padarai, išliksiantys po branduolinio karo. Kodėl? Ką tokio jūs turite savyje? Kartą mačiau kaip žiurkė išsikapstė, ištraukė savo galvą iš pelių spąstų. Tada studentaudamas vienu metu dirbau teatre, ir ten viename spektaklyje buvo naudojami grūdai. Priviso, o gal sulėkė iš aplinkui daug žiurkių, ir bandė jas gaudyti pelių spąstais, įdėdavo lašinių, ir viena papuolė, gulėjo prispausta galva, lyg negyva. Aš puoliau ieškoti, kuo ją galėčiau pribaigti, kad tikrai nebūtų abejonių, radau kastuvą, atbėgu, o ji jau atsipeikėjusi ir paskutinėmis pastangomis išslydo iš po metalinio lankelio ir prieš pat mano nosį pabėgo. Na ir gajumas. Daugiau lašinių nei viena neėdė, naikino tik grūdus.
Tai mat... Iš tikrųjų aš labai bijojau žiurkių, ir  dabar bijau. Ir pelių taip pat. Taip, aš jūsų bijau, galbūt todėl ir ta neapykanta. Bijau, kad vieną dieną jūs man neatleisit to, ką aš su jumis darau, to, kad laikau uždarytas, alkanas, ir sudraskysit mane, ištrūksit iš narvo ir sudorosit mane, kaip kukurūzų burbuolę. Norit kukurūzo? (parodo žiūrovams kukurūzo burbuolę) Cha, pasvajokit, šūdo ant pagaliuko, ne kukurūzo.

Pritraukia į švirkštą pasigaminto mišinio ir paėmęs vieną žiurkę iš narvo padaro injekciją.

Na na, gerute, maža injekcija ir niekada nesirgsi. Vėliau jau bus galima injekcijas daryti kas mėnesį, kai tiksliai apskaičiuosiu dozes, nors iš pradžių dar bus kassavaitinės.
Kur aš baigiau? Aaa, iš tikrųjų aš nepasakiau jam to, ką norėjau pasakyti, profesoriui, iš karto nepasakiau, o paskui jau neradau jo ir negalėjau pasakyti – senas kriošena. Jis, matai, įlėkė į palatą baisiai įsiutęs ir tiesiog užbliovė ant manęs: „Gerbiamas studente, malonėkite paaiškinti, ką jūs čia darote?“ Jis, tikriausiai, tikėjosi, kad aš labai sutriksiu ir ilgai mikčiosiu aiškindamas ir painiodamasis, ką gi aš ten veikiu vienas šalia mirtinos ligonės, o aš priešingai, visai ramiai atsisukau į jį, baigiau tvarkytis ir savo ruožtu paklausiau jo: Jūs klausiate manęs, ką aš veikiu, aš jus teisingai supratau? Nejaugi pats nematote? ruošiu spermą, ir šią frazę turėjau užbaigti kreipiniu „senas kriošena“, nes buvo aišku, kad mane vistiek išmes - su tuo kreipiniu, ar be jo - tad kuriam galui reikėjo taupytis, bet kažkodėl tų žodžių aš nepasakiau. Argi gali būti, kad slapta tikėjausi išsigelbėti, negi galėjau būti toks naivus?
Profesorius užkriokė: Jūs išsikraustėte iš proto, lauk, nenoriu daugiau niekada jūsų matyti, lauk.
Ir tuo metu dar galėjau jam pasakyti, bet išėjau nieko nepasakęs, o daugiau jo jau nebesusitikau, mane išmetė, o profesorius greičiausiai slapstėsi, nes jautė, kad kažko aš jam dar nepasakiau ir to kažko jis aiškiai nenorėjo girdėti.
Bet aš vis viliuosi, kad kada nors, kada nors man pasitaikys proga pasakyti jam, ką gi aš ten veikiau.
Išmesdami mane nurodė vienintelę, bet, kaip jiems atrodė, svarią priežastį – „amoralus akibrokštas“. Koks terminas! Lyg jie būtų teiravęsi nuomonės tos mirštančios ligonės ir ji būtų pasmerkusi mano elgęsį („taip, žinote tas jaunuolis elgėsi amoraliai, man tai buvo akibrokštas“). Deja, ji netgi nieko nematė, buvo be sąmonės. Turiu pastebėti, kad mano tyrimai rodė labai palankius rezultatus, ligoniai, gavę mano spermos su maistu arba sumaišytos su vaistais, bent kurį laiką pasijusdavo geriau, jų nuotaika pasitaisydavo, akyse įsižiebdavo viltis, ir aš šį pagerėjimą priskiriu gyvybės nešėjams,  amžiniesiems mirties antagonistams, vikriesiems pasileidėliams spermatozoidams. Būtent jie turi savyje to neblėstančio optimizmo ir gyvenimo teigimo, prieš kurį bent laikinai traukiasi iš kelio mirties bacilos.
Aš tęsiau tyrinėjimus šia linkme ir, regis, atradau vaistą nuo tos mirtinos ligos. Bent jau šios žiurkės yra visiškai sveikos ir be to priešingai savo prigimčiai absoliučiai neagresyvios, apatiškos. To ir reikia, nes visos ligos nuo nervų. O kai nervų sistema yra kryptingai blokuojama, tada ir rezultatas puikus – nepriekaištinga vidaus organų būklė. Kaip sakiau, liko tik techninė pusė.
Kaip man pavyko tą pasiekti? Aš ėjau kitu keliu, tai yra atradau panašumų visuomenės gyvenime ir organizmo vystymęsi. Pirmiausia pastebėjau, kad visuomenėje kylantys kataklizmai - nuosmūkiai, suirutės, perversmai, revoliucijos – atsiranda dėl per didelių visuomenės narių ir jų grupių ambicijų, poreikio dominuoti, valdyti; tai iškreipia juos iš teisingos gyvensenos rėmų, atsiranda konfliktiniai židiniai, kuriuos reikia vienaip ar kitaip pašalinti arba nuslopinti - operaciniu būdu, tai yra jėgos panaudojimu (karai, revoliucijos) arba  vaistais (demokratinės priemonės: rinkimai, daugiapartinė sistema ir pan.). Tereikia šiek tiek sutramdyti asmenybių saviraišką, geriausia išvis ją eliminuoti iš žmonių sąmonės, juos nuasmeninti, ir visuomenę puikiausiai galės valdyti nedidelis smegenų centras, kuris geriausiai paskirstys išteklius ir kryptingai sudėlios veiklos gaires.
Aš esu pasiruošęs šiam darbui ir be to turiu tam reikiamas priemones, savo išrastą preparatą, kuris pasitvirtino bandymuose su gyvūnais. Bet svarbiausia, kad mąstydamas apie visuomenę, aš radau analogijų ir organizmo vystymęsi. Ląstelės – tai tie patys ambicijomis prisisotinę visuomenės nariai, kuriem negana vien vykdyti savo prigimtines funkcijas, kurie žūtbūt nori išsiskirti, dominuoti, todėl pakinta genetiškai ir organizmas yra apimtas negalios židinių, kažkas ten verda, kunkuliuoja ir t.t. Sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina? Nors ką jūs galit man atsakyti, norvegai, jūs gal ir jūros nematėt.
Bet apskritai, reiktų užrašyti šitą mintį apie jūrą, ją galima būtų panaudoti savo pranešime (sėdasi prie stalo, kurį laiką rašo. Paskui užsirūko.)

Taigi, savo preparatu aš galiu gydyti ir kūną, ir visuomenę. Pradėsiu nuo kūno – ląstelių nuasmeninimas.
Tačiau  juk šito nepasakysi visuomenei, ji išsigas. Tarkim, kai skaitysiu pranešimą, kas nors manęs paklaus (pakeitęs balsą): o kas tai yra ląstelių nuasmeninimas. Taip, šito tai jau tikrai paklaus, ech, ir kaipgi aš jiems apie ambicijų nereikalingumą dėstysiu, maždaug, pasikliaukit manim, eikit miegoti, o ryt prabusit ir būsit viskuo patenkinti. Kaip sunku tai paaiškinti. Reiktų kažkaip suformuluoti, suprantamai pateikti, bet ir nepasakyti visko.

X nusikabina nuo sienos vietomis baltai kreida išteptą fraką, rengiasi, kiek pasitaiso šukuoseną.

Na, tarkim, aš darau pranešimą, mokslinį pranešimą, juodas frakas, fotoaparatų blykstės, tūkstantinė auditorija, tiesioginė transliacija. Mane pristato, aš nusilenkiu,
                             ponai ir ponios, skubu jus pradžiuginti,
nors pradžiuginti nereikia, koks čia džiaugsmas, kita vertus, aišku, kad džiaugsmas, bet kažkaip labai jau nekuklu, lyg aš koks dievas nusileidau ir pradžiuginau. Ne, geriau paprastai –
                              noriu paaiškinti savo atradimo esmę,
- taip, šitaip geriau, nors iš esmės, koks skirtumas, kaip pasakysiu, svarbu, ką.
Tai ką aš atradau, iš tiesų visa tai nėra nauja, tai buvo taikoma daugybę kartų per tūkstančius metų, per visą žmonijos istoriją, visais laikais buvo įvairių bandymų paversti žmones nuasmenintomis, bevalėmis, paklusniomis būtybėmis.
Ne, ne, šitai netinka, čia jie pajaus kažkokį pavojų, nesupras – prie ko čia žmonės? Nereikia, geriau kalbėti apie tai, kaip aš ilgus vakarus ir netgi naktis dirbau su ląstelėmis, kaip veikiau jas įvairiais preparatais, tyriau jų pasikeitimus į gerąją pusę ir t.t., skiesti visokias nesąmones, nesąmonės žmones veikia geriau, negu tiesa. Bet tą mintį apie jūrą reiktų kažkur panaudoti, lyg tarp kitko po kokių nors formulių aiškinimo, kai visi suglums, nieko nesupras, juos reiktų pritrėkšti tokiu tiesiu, atviru klausimu:
O ką, sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina?
Niekas nieko nesupranta, prie ko čia vanduo, audringa jūra? žvalgosi į vienas kitą, nenori pasirodyti kvaili, gal ko neišgirdo, todėl ima ploti.

Na, kosmonautai (kreipiasi į žiūrovus), gerai aš čia, a?

Pagalvokit apie tai, o aš kol kas atsiliepsiu į skambutį.

Išsitraukia iš kelnių kišenės mobilųjį telefoną.

Alio, Smolnis klauso. Ne skambutis, tik žinutė. Ė, betgi čia ne mano telefonas, žmonos, turbūt per klaidą paėmiau. Žinutė nuo ...Seksiaus? kas tai, vardas? čia toks vardas? Argi gali būti... toks vardas? Pala, jį taip užrašė mano žmona, jinai kažką taip pavadino. Kaip amoralu, kaip nepadoru šitaip vadinti svetimą vyrą! Taip, jis rašo... ką gi jis rašo? Negražu skaityti svetimą susirašinėjimą, bet šį kartą tai atleistina. Rašo – netrukus būsiu. Kur būsi, ką visa tai reiškia? O kur būsiu aš, kai tu būsi... kur gi tu ruošiesi būti? Negi pas mano žmoną?! Tai štai kodėl ji tave praminė Seksium. O mane, kaip ji vadina mane? pala, tuoj prisiminsiu, tuoj... manęs ji niekaip nevadina. Visiška nesąmonė, kažkas, reiškiasi, Seksius, o aš – niekas?
Na gerai, tuoj mes viską ir išsiaiškinsime, patyrinėsime jūsų susirašinėjimą. Taip, gautos žinutės, taigi, prieš tai buvusi: Ką darysi? Na, čia jei manęs klaustų, tai pasakyčiau, kad mokysiuosi groti violončele, bet klausia žmonos, įdomu, ką ji jam atsakė; bet pirma pažiūrėkim kitas, aha, sekanti - Bet gi mes naudojome gumytes?  Ohoho, kaip toli nueita, reiškiasi ne tik bučiavosi, o aš dar turėjau vilties. Negi jis kuo nors užsikrėtė nuo mano žmonos, arba gal ją užkrėtė ir ji jam priekaištauja? Ot Seksius, triperio nešiotojas, na palauk, pasirodyk tu man, aš tave kaip mat pagydysiu, turiu čia priemonių. Toliau: O tavo vyras? Aaa, reiškiasi jis domisi, ar ir aš nesusirgau, šaunuolis, žinai, gal aš tau ir nieko nedarysiu. Kita: Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs.  Jisai nemano, įsivaizduojat – šventasis, užkrėtė mano žmoną triperiu ir nemano, kad tai nuo jo! Tai gal pasakysi, kad aš užkrėčiau, seksopate tu nelaimingas? Ir paskutinė – Negali būti. Gali, dar ir kaip gali, šiame pasaulyje viskas galima.
Gerai, skaitom išsiųstas, visos Seksiui! Oho. Pati naujausia: Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum. Kas čia dabar? Ką tu gimdysi? Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!! Trys šauktukai. Ko pritrūkdavo? Reikia persirašyti visas žinutes eilės tvarka,  kitaip nesuprasiu, bet vėliau, kita: Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai. Na na, čia jau perlenkei, brangute, jeigu apie mane. Trys mėnesiai? Sunku patikėti. O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo. Dar kitų betrūko. Tu nesidžiaugi??? Trys klaustukai, kaip ji mėgsta viską patrigubinti. Kuo jis turėtų džiaugtis? O velnias - Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!!  Aišku, su trim šauktukais. Taip, naujiena ne iš maloniųjų.
Pala, sudėliokim viską iš eilės:
(sėdasi ant kėdės, kurią pasistato per vidurį scenos, ir skaito kaitaliodamas balsus)

Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!!

Negali būti.

Tu nesidžiaugi???

Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs.

O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo.

O tavo vyras?

Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai. (X. Meluoja, tai šmeižtas!)

Bet gi mes naudojome gumytes?

Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!!

Ką darysi?

Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum.

Netrukus būsiu. (Numeta telefoną ant žemės)

Taaaip, netrukus būsiu... šoke. Man šokas, kaip ji galėjo, kada, kodėl, juk aš ją taip myliu. Aišku, aš labai užimtas žmogus, tai suprantama, mano atradimas, jis negali laukti, bet greitai viskas būtų pasibaigę ir mes laimingi ir turtingi gulėtume kur vandenyno pakrantėje ant smėliuko prie nuosavo namuko.

Čia X staigiai atsistoja užeina už kėdės ir atsiklaupia; kėdė turi būti su atlošu, padarytu iš pynučių, kaip bažnyčios klausykloje, pynutės turi būti kuo didesnės, kad matytųsi kalbančiojo veidas, turi per jas prasikišti lūpos ir nosis. Iš bėdos atlošas gali būti iš kelių išilginių pagaliukų, kaip grotos. Šis tekstas – išpažintis -  turi eiti greitakalbe be skyrybos ženklų ir viena intonacija. Turi atrodyti išpažinties scena.

Taip ji visada svajojo ji buvo svajotoja galbūt dėlto ji mane ir išsirinko nes aš visada per pertraukas vaikščiodavau susimąstęs nebėgiodavau koridoriais kaip kiti mokiniai todėl ji ir pagalvojo kad aš irgi svajoju bet iš tikro aš niekada nesvajoju man to nereikia aš galvoju kuriu skaičiuoju ir projektuoju įvairiausius dalykus ir tada mokykloje man regis mintyse kūriau tokią mokymosi programą kuri padėtų būsimiems abiturientams daugiau dėmesio skirti pasirinktai specialybei o ne iš eilės viskam po truputį tokia programa ir buvo netrukus sukurta deja be manęs ir manau kad nelabai vykusi todėl greitai jos buvo atsisakyta maniškė būtų pateisinusi visų lūkesčius štai ką reiškia kai rimtų sumanymų imasi visokie nevykėliai ir diletantai visur reikalingas analitinis išsamus ir įžvalgus mąstymas ir kai vieną dieną ji priėjo prie manęs ir paklausė apie ką svajoji mažiau nes ji buvo truputį aukštesnė ir vyresnė už mane dviem metais ir mokėsi jau paskutinėje klasėje aš išpyškinau kuriu programą pagal kurią tau bus lengviau pasirinkti profesiją į ką ji nusikvatojo ir atsakė  aš jau išsirinkau tave daugiau man nieko nereikia po tų žodžių aš aišku nuraudau nes ji buvo gražiausia mokyklos mergina ir net aš užsiėmęs visokiais projektais to negalėjau nepastebėti ji sutiko manęs laukti kol aš irgi baigsiu mokyklą o tada mes apsivedėme štai jau trys metai kai vedę bet dabar dėl savo mokslinio darbo aš negaliu skirti jai reikiamo dėmesio be to ji dažnai kalba apie vaikus ji nori vaikų aš žinoma irgi jų noriu bet ne dabar dabar tai tiesiog neįmanoma bet vėliau reiktų palaukti viso labo kokius dvejus metus daugiausia keturis kol įsisuks visa ta vaistų pramonė ir ims duoti milžiniškas pajamas tada ir būtų galima atsipūtus kokioje vandenyno pakrantėje geriausia aišku būtų arti San-Francisko gimdyti tuos išprotėjusius egoistus bet matyt jai atsibodo taip ilgai laukti ir ji nusprendė pasigimdyti vaiką anksčiau ir net ne nuo manęs ką gi aš ją pateisinu pats kaltas ir sutinku priimti tą jos kūdikį aišku be Seksiaus Seksius turėtų išnykti visam laikui ir tai  savaime suprantama gana jau to kad jis paliks po savęs savo gyvą atviruką kurį užgniaužęs pavydą ir nuoskaudą pasižadu mylėti kaip savo vaiką gal net labiau nes jis man visuomet bus priminimas kad per darbus negalima pamiršti to kas svarbiausia negalima į bet ką įsitraukti su azartu visur turi būti saikas ir ribos ir tai man nuo šiol bus įstatymas.

Argi nebuvo galima truputį palaukti, tik vos vos, vieni kiti metai? Ką reiškia tas truputis prieš amžinybę, kuria mes mėgautumėmės į valias? Koks absurdas! Moterimis negalima pasitikėti, jos kaip žiurkės – pagauni jas, jau tuoj, atrodo, susidorosi, pajungsi jas savo valiai, o čia žiūrėk, jau išslydo iš spąstų.



Atsistoja iš už kėdės, frakas susagstytas iki kaklo, matosi tik baltos marškinių apykaklės juostelė, frakas primena sutaną, dabar X kunigas. Atsisukęs į stalą, kuris dabar yra altorius, virš stalo žmogaus kūno atlasas primena nukryžiuotąjį Jėzų, persižegnoja (susako lotyniškai - In nómine Patris, * et Fílii, * et Spíritus Sancti. Amen.), paima butelį vyno, įpila į taurę, vienu mauku išgeria, tada atsilaužia duonos ir ją suvalgo. Paima nuo stalo apverstą žemyn kaukolę, kurioje yra švęstas vanduo ir įdėta krapyla. Eidamas per visą sceną, krapyla pašlaksto į visas puses ir ant žiūrovų, lyg eitų per bažnyčią. Apėjęs ratą sustoja už kėdės, lyg prieš tik ką kalbėjusį išpažintį tikintįjį. Pašlaksto ir jį, menamą išpažinties sakytoją. Pasideda ant kėdės kaukolę sukrapyla, rankos turi būti laisvos. Rankomis įsitveria į kėdės atlošą lyg į sakyklą. Sako pamokslą. Pamokslas turi būti labai emocionalus, išraiškingas ir kalbėti turi ne tik veidas, bet ir visas kūnas, ypač rankos – gestikuliacija, pagrūmojimai, sugniaužti kumščiai, maldai sudėti delnai ir pan.

Gyvybė yra toks niekingas ir menkas dalykas lyginant su Dievo viešpatija, kad bet koks kabinimasis į ją yra Dievo įžeidimas. Argi mūsų pareiga yra kištis į Aukščiausiojo valią, ją koreguoti, bandyti pakeisti ar net ignoruoti? Juk Visagalis Dievas yra paskyręs kiekvienam jo valandą ir būdą išeiti, ar tai būtų žmogus, ar paprasta skruzdėlytė, arba net ir žiurkė. Ne mums duota teisė spręsti, ar Viešpaties mums skirtas likimas yra teisingas, ar ne, mes per menki padarai, kad suprastume Aukščiausiąjį Protą, jo sumanymus ir kelius tiems sumanymams įgyvendinti. Todėl bet kokie eksperimentai, žaidimai su gyvybės pratęsimu, tėra saviapgaulė. Nejaugi manai, niekingas žmogau, kad Dievas, jei būtų panorėjęs, nebūtų leidęs bent vienam žemiškos prigimties sutvėrimui tapti amžinu? Neįveikiamu? Aišku, kad taip, tai jam nesudarytų didelių sunkumų, bet kodėl jis turėtų kažkokį niekingą savo kūrinį prilyginti sau, padaryti dievišku, nemirtingu? Juk tada iškiltų grėsmė jam pačiam, šalia savęs turėti konkurentą yra neprotinga. Juk jei Dievas viską pats vienas sutvėrė, tai vienas jis ir turi viskam vadovauti.
Įžūlūs mokslininkiūkščiai sumanė pergudrauti patį mūsų Tėvą Ganytoją, bet, deja, per tūkstančius metų taip nei vienas ir nesusilygino savo galia su Viešpačiu. Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai ryžosi įveikti tai, ko įveikti neįmanoma. Ir netgi ne tai yra labai svarbu Kūrėjui.  Dievas, aišku, tik juokiasi iš tokių mėginimų pakeisti jo kūrinijos sandarą, jam daug labiau yra liūdna dėl to, kad jo vaikai, jo kūriniai, paniekinę savo sutvėrėją, savo mylintį Tėvą, dangišką globėją, pamiršę kieno valia ir dėka jie mindo šią dosnią žemę,  ryžosi keisti ir tobulinti tai, kas iš esmės yra tobula. Įsijautę į savo reikšmingumą anie mokslavyriai nutarė ilgiau pabūti šioje žemėje, o gal net sumanė amžiams čia pasilikti. Bet, deja, ne toks buvo Aukščiausiojo planas, ne tokia Viešpaties valia. Kokia ji, mes galime tik nuspėti – gal patirti dievišką dosnumą ir dėkoti Viešpačiui už jį iki ateis mūsų valanda užleisti vietą kitiems, gal išleisti į pasaulį savo vaikus ir išmokyti juos gerbti ir mylėti mūsų vyriausiąjį Tėvą? Tūkstančiai gal ir visi jie bus teisingi, jeigu nesileisime į puikybę ir nebandysime prisiskirti sau dieviškųjų galių, kurių mums neduota. Atėjai, pabuvai ir būk malonus išeik – tokia yra Aukščiausioji Tvarka. Trečias veiksmas, finalas, uždanga nusileido, visi atsistojo, paplojo, nusisuko ir nuėjo. Sekantis. Kas kitas? Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.
Pasimelskime.

Nueina prie žiurkių narvelio šalia stalo lyg prie prakartėlės, klaupiasi pusbalsiu meldžiasi lotyniškai:

Pater noster, qui es in cælis, * sanctificétur nomen tuum. * Advéniat regnum tuum. * Fiat volúntas tua, * sicut in cælo, et in terra.
Panem nostrum cotidiánum da nobis hodie. * Et dimítte nobis débita nostra, * sicut et nos dimíttimus debitóribus nostris. * Et ne nos indúcas in tentatiónem: * sed líbera nos a malo. Amen.

Maldos metu pamato, kad viena žiurkė narvelyje guli užvertusi kojas. Greit išgriebia ją iš narvelio, ieško pulso.

X. Na, na, mieloji, kvėpuok, kvėpuok, neišeik, nagi! Ech, po perkūnais! Kodėl, juk tu buvai sveika, negi ir čia nesėkmė? Aš to neištversiu! Prakeikta žiurkė.
(Žiūrovams) O jūs ko džiaugiatės, ko linksminatės, laimingi, taip? Netveriate džiaugsmu, kad man nepavyko, nususę norvegai? Nekenčiu jūsų, su jumis aš susidorosiu kur kas brutaliau, pamatysit.
Ne, negali būti, viskas buvo taip puikiai apskaičiuota. Įvyko klaida, aš tuoj išsiaiškinsiu.

Nusiplėšia nuo savęs fraką, nusviedžia jį bet kur, atsineša nuo stalo laikraštį, skalpelį ir žirkles, patiesia ant grindų laikraštį, ant jo paguldo žiurkę ir skalpeliu padaro pjūvį per vidurį krūtinės nuo viršaus iki pilvo apačios. Ištrykšta kraujas, aptaško X baltus marškinius, rankas. X žirklėmis perkerpa krūtinkaulį, ranka išima širdį, praskalauja ją po kranu, ilgai žiūri.

X. Tu juk buvai sveika,  aš visai neseniai tave tikrinau,. Negi nuo injekcijos? (Pauzė). Gerai paskaičiuokim.

Numeta širdį ant grindų, prieina prie sienos ir kreida ant jos atlieka kažkokius skaičiavimus, rašo ir vėl nutrina kažkokias formules, vėl rašo, visą laiką kažką murma:

Taip, teisingai, o čia? Aha, tiksliai, tada kodėl? Arba taip, tada čia keturi, čia du su puse...

Staiga jo ranka sustingsta. Jis palinksta į sieną, prideda prie jos ausį. Tyliai prisėlina prie plyšio ir žiūri.

X.          (tyliai) Ten ji. Taip, ne viena. Aaaa, ten tas Seksius, kur žadėjo „netrukus būsiu“. Įdomu. Matau jį tik iš nugaros. Taip, tai tas pasimatymas, dėl kurio jie tarėsi. Matau židinį, fotelį šalia jo. Ant židinio taurės. Jie paima taures, pasisuka, o siaube! (atsisuka į žiūrovus ir kiek paeina į priekį) aš pažįstu šitą Seksių, tai mano klasiokas, futbolistas, kamuolių spardytojas, tas, kurio mokykla taip ir nepajėgė išmokyti daugybos lentelės, jis metė mokyklą taip jos ir nebaigęs, bukaprotis. Jis nekentė moksliukų, tai yra tų, kurie mokėjo daugybos lentelę ir kai ką daugiau, o kadangi aš buvau vienas iš pirmųjų, tai manęs jis nekentė labiausiai ir ypač mėgo spardyti man užpakalį,  nežinau, gal jis jam atrodė panašus į kamuolį, bet visada, kai būdavo nekokios nuotaikos jis spardydavo mane, o nekokios nuotaikos jis buvo nuolatos. Man gerokai palengvėjo, kai jis metė mokslus, nuo to laiko jo niekada ir nemačiau, tik esu girdėjęs, kad jis įsidarbino kelių policijoje ir spardo kamuolį už policijos futbolo komandą. Įdomu būtų sužinoti, ar jis spardo ir kelių eismo taisyklių pažeidėjų užpakalius? Galėčiau dabar jo to pasiklausti, bet jis atrodo perdaug užsiėmęs su mano žmona, kad atsakinėtų į darbinius klausimus.  O aš, reiškiasi, turėsiu dar ir mažąjį Seksiuką auginti? Manau, jis ir vėl įmušė man įvartį.
Ką gi jie ten veikia? (grįžta prie sienos). Jis sėdi, ne, beveik guli fotelyje, o ji...negaliu patikėti, ji klūpo prieš tą besmegenį ir ... čiulpia... O, Pater noster, koks siaubas, kokia išdavystė! (Suklumpa prie sienos) Niekingiausia iš visų sutvėrimų, moteris savo prigimtimi prilygstanti graužikams, graužia mano didžiausio skriaudėjo niekingiausią kūno dalį! Man galas (pasako tai labai ramiai).

Iš lėto nusimauna kelnes.  Per juosmenį vietoj apatinių kelnaičių turi būti aprišta juosta.  Po to nusiima marškinius, marškinių rankoves pririša prie kiekvienos rankos riešo, patys marškiniai lieka už nugaros. Rankovės turėtų būti ilgesnės nei paprastai. Tada atbulas prieina prie durų ir pakelia rankomis marškinius, kad jie užsikabintų už duryse per vidurį įkalto vinies. Taip X padaro Nukryžiuotojo gyvą paveikslą. Viso veiksmo metu reikia, kad po truputį laiks nuo laiko baigtų degti po vieną žvakę, jos turi būti paruoštos nevienodo dydžio ir labai trumpos. Šioje vietoje užtektų kokių trijų dar degančių žvakių, viena ant altoriaus-stalo, dar po vieną abiejose durų pusėse, kad apšviestų gyvąjį Nukryžiuotojo paveikslą.

Viltis, kad pateisinau lūkesčius tavo, Tėve, man teikia paguodą. Mirtis bus palaima, naujo etapo pradžia, priimk savo sūnų į savo namus, telydi šviesa paskutinius mano žingsnius.

Gieda:

Pater noster, qui es in cælis, * sanctificétur nomen tuum. * Advéniat regnum tuum. * Fiat volúntas tua, * sicut in cælo, et in terra.
Panem nostrum cotidiánum da nobis hodie. * Et dimítte nobis débita nostra, * sicut et nos dimíttimus debitóribus nostris. * Et ne nos indúcas in tentatiónem: * sed líbera nos a malo. Amen.

Po giesmės maža pauzė ir tada X pradeda gintis nuo jį puolančių žiurkių, kurios išbėgo iš didžiojo narvo, tai yra iš žiūrovų pusės.

Šalin, bjaurybės, šalin, dinkit, parazitai, ai (suskaudo). Prakeikti graužikai, palikit mane ramybėje, (šaukia) gelbėkit, norvegai puola, vikingai nelaimingi, gelbėkit... ai...aaa....

Turi atrodyti, kad žiurkės lipa jam ant kojų, jis bando jas nuspirti, po to žiurkių vis daugėja, jos kariasi jo kūnu jam ant galvos, X visaip rangosi, mėgina nusimesti jas nuo savęs, ginasi, muistosi, kol galiausiai nusitraukęs nuo vinies, taip suplėšydamas marškinius, sudrimba ant žemės, iš burnos turi pasipilti baltos putos, X turi atrodyti negyvas. Lieka degti tik viena žvakė, ta, kuri ant stalo.

Pauzė. Suskamba telefonas, kuris buvo ant žemės, žinutės signalas. X lėtai bunda. Nusitraukia nuo rankų marškinių rankoves, nusivalo jais veidą, keturpėsčias prieina prie aparato. Ilgai žiūri į jį, skaito.
X. Su tom savo reklamom...Į kokį Tunisą, kokią kelionę jūsų šeimai? Aš jau pusė metų kaip vienas. Gal jiem parašyti – žmona mane paliko prieš pusę metų, nesiuntinėkit savo kvailų pasiūlymų.

Atsistoja, prieina prie stalo, paima švirkštą, kuriuo darė injekciją žiurkei, pažiūri prieš šviesą, kiek ten liko, tada iš kolbelės prisipildo daugiau, atsisėda ant kėdės, kuri vis dar stovi priekyje, susiranda veną kairėje rankoje, susileidžia švirkšto turinį ir atsilošia. Po trumpos pauzės nustoja degti paskutinė žvakė. Tamsa.
                                           Plojimai arba prakeiksmai kol įsidegs salės šviesos.