Spurginės duris triukšmingai praveria šviesiaplaukis rusvaakis berniukas. Nors lankytojų vos keletas, vaikas be galo susigėsta – auklė Veronika visada liepia nelįsti žmonėms į akis. O ypač netrukdyti jiems valgant. Bet Titas nebuvo nusiteikęs savęs barti. Užtektinai šituo aprūpina vadinamieji namai. Keistas turėtų būti žmogus, kuris tokią vietą drįsta vadinti tikrais namais. Bet berniukas niekad nesistengė suvokti, kodėl jis gyvena ten, kodėl neturi net nukramtytomis ausimis meškino miegui, kodėl nusibrozdinęs kelį turi pats susirasti pleistrą ar bent jau trauklapio lapą. Titui užtekdavo nutaikius progą atbėgti į spurginę ir susirangyti už kampinio stalelio, šalia kurio stovėjo senutėlis medinis būgnas.
Tak taka tak tak taka taka tak tak. Berniukas kaip ir kaskart vogčiomis liečia oda aptrauktą instrumentą. Stipriai užsimerkęs jis dar jaučia kietus nusitrynusius ožkos plaukelius ant būgnelio paviršiaus. Ir kaskart jį nukrečia šiurpas. Rodos Titas jau užmynęs baimės slenkstį ir tuoj tuoj atitrauks pirštelius nuo apvalaus būgno, bet ne. Kaskart susivaldo. Troškimas dar kartą išgirsti tą tykų tarškesį didesnis nei baimė, jog iš kažkur giliai po oda pasigirs gailus gyvūnėlio be-e-e-e. Tak taka tak tak. Taka taka tak tak. Tak tak. Tak tak. Tak.
Semas net suprakaitavęs kuičiasi po prekystaliu – vėl pasirodė tas didžiulis į žiogą panašus tarakonas. Tokio keisto jam dar niekad neteko užtikti savo spurginėje. Pilkšvi, rusvi, juosvi, tamsiai rudi, turintys keistą raudonio priemaišą; nuo pupos iki nykščio dydžio – kokių tik nori, bet štai tokio niekad. Semas nuolat vaikščiodavo basas, todėl dažnai kamuodavosi nežinodamas ar pakankamai estetiškai atrodytų užmindamas kenkėją nuogu padu. Ir šiaip, vyrukas nemėgo naikinti net ir tokių niekam tikusių padarų, kaip tarakonai. Tačiau dabar šio svečio likimą reikėjo kuo greičiau spręsti – vis daugiau žmonių varstė duris rinkdamiesi priešpiečių.
- Palikit jį, turiu tuščią indelį, į kurį šis padarėlis kaip tik tilps. Apsimesiu, jog numečiau pinigus, o jūs tuo metu sugaukit vabalą žnyplėmis spurgoms ir įdėkit į indelį, kurį paduosiu.
Išgirdęs tokius žodžius Semas pagalvojo, kad kažkas iš jo tyčiojasi, tačiau nenorėjo atkreipti lankytojų dėmesio pradėdamas plūstis. Tačiau pakėlęs veidą į drovaus ir atrodo gan rimtai nusiteikusio balso savininkę, vyrukas suprato, jog ji net neketino iš jo šaipytis. Smulkutė strazdanoto veido skaisčiai žalių akių pilkaplaukė traukė iš kišenės nedidelį stiklainėlį, kažkada greičiausiai talpinusį alyvuoges ar pomidorų tyrę. Nespėjęs nieko atsakyti, Semas pamatė ant žemės krintant penkių litų monetą ir pats visko gerai nesuvokdamas pajuto rankose laikąs stiklainėlį ir žnyples. Po kelių sekundžių jis jau galynėjosi su didžiuliu tarakonu niekaip nenorėjusiu pasiduoti. Galiausiai, matyt netekęs kojos ar kitos galūnės, vabalas pasidavė ir padavėjas pakilo būtent tuo momentu kaip ir moteris.
- Monetą taip pat galėjote pakelti. - tarstelėjo keistoji lankytoja.
- O, taip, žinoma. - Semas buvo visiškai sutrikęs ir tegalėjo spoksoti į stiklainėlyje spurdantį vabalą, kuris netrukus atsidūrė moters kišenėje.
- Norėčiau karamelinės arbatos ir gabalėlio vyšnių torto, - kuo ramiausiai paprašė moteris.
Padavėjas buvo toks pasimetęs, jog už keistosios klientės eilėje stovintis senukas ėmė krizenti.
- Na na, Semai, ar ne per senas šitai damai būsi.
Pašalinio žmogaus žodžiai rodos privertė vyrą kiek atsigauti.
- Ką? A, taip. Arbata ir vyšnių tortas. O gal norėtumėt spurgos su medum? Ką tik iškepta. Na, tortas tiesą sakant taip pat, bet žmonės mieliau renkasi spurgas, tai aš ir pamaniau...
- Ne, ačiū, manau šįkart man tiks ir tortas. - pirmą kartą nepažįstamosios veidu prabėgo lengvas virpulys, kuris priminė šypseną.
- Tas mūsų Semas, niekad nesmailindavo akių į klientes, net neįsivaizduoju, kodėl jis šiandien taip praskydo, - burbėjo senis damai į ausį, - jūs vietinė?
- Ne, ne...nevietinė.
- Aaa. Turbūt nelabai mandagu klausti iš kur, bet...
- Taip turbūt nelabai mandagu.
- Hmm.. - toks atsakymas gan įžeidė senuką ir jis nusuko akis į mielesnį vaizdą – berniuką iš lėto daužantį būgnelį. - Titukai, vėl tu ten kampe. Negi Semas tavęs prie baro neleidžia? Nepasiges Veronika iš pat ryto dingusio?
Nepaisant malonaus tono, kurį senolis naudojo stengdamasis užmegzti pokalbį su berniuku, šis tik krūptelėjo ir lėtai susigrūdo rankas į kišenes.
- Na ir nekalbūs čia visi šiandien... - subambėjo senukas. - Duok man, Semai, porą spurgų, nunešiu Irenai į mokyklą – budi iki dvylikos.
- Prašau, Kasparai, linkėjimai žmonai. - atrodo laužydamas liežuvį išskiemenavo padavėjas duodamas senukui maišelį su dviem didelėm apskrudusiom spurgom.
- Ačiū ačiū, geros dienos visiems.
Žaliaakė tarakono globėja jau buvo įpusėjusi tortą ir arbatą, o Semas vis negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jausmas, kuris painiojo jo mintis buvo išties neįprastas. Šiek tiek panašus į apimantį sutikus kokį nors žmogų ir niekaip negalint prisiminti, kas jis toks. Taip pat kiek bauginantis. O labiausiai – žadinantis vaizduotę. Spurginės savininkas niekada nebuvo linkęs fantazuoti. Pats įkūrė šią vietą, pats joje šeimininkavo, net klientus aptarnavo. Taigi laiko visokioms išmonėms kaip ir nelikdavo. Tačiau žiūrint į nepažįstamąją, vyro galvoje sukosi spiečiai keisčiausių minčių. Vieną akimirką jis net beveik įtikėjo, jog fantastiškas vaizdinys, kuriame jo spurginė buvo pilna pilkaplaukių strazdanių, ant kelių glostančių didžiulius tarakonus ir valgančius vyšnių tortą, yra tikras.
- Nori torto, Titai?
Išėjus senukui berniukas vėl grįžo į kampą ir ėmė bilsnoti būgnelį. Jis nebuvo pratęs, jog kas nors į jį taip švelniai kreiptųsi. Bent jau vaikų namuose, tikrai ne. O štai dabar toji žaliaakė moteris lyg tik jam vienam girdimu balsu siūlo torto. Vos tik nepažįstamoji pravėrė sprurginės duris, berniukas pajuto tą lengvumą, kuris nuo jos atsklido kažkada anksčiau jau pažintu pavidalu. Toks švelnus švelnus sniego ir mėtų arbatos kvapas plaukiantis nuo žmogaus prie žmogaus. Kai jis palietė Titą, vaikas ėmė tyliai juoktis iš džiaugsmo. Jam buvo taip gera. Galvoje tarsi filmas ėmė suktis šviesos rutulys, kuriame galėjai stebėti besikaitaliojančius vaizdus. Ir nė viename iš jų nebuvo nieko pikta.
- Ar tavo tėvai žino, kad tu čia, Titai?
- Ne.
- O ar tau nederėjo jiems to pasakyti išeinant iš namų?
- Ne.
- Nejaugi tavęs nepasiges?
- Ne.
-Hm, turbūt į visus mano klausimus šiandien esi linkęs atsakyti ne..
- Ne. - po paskutinio ne berniukas nejučia šyptelėjo. Prisėdęs ant suolelio šalia moters, vėl pajuto tą lengvumo bangą ir niekaip negalėjo liautis šypsojęsis.
- Jei nemėgsti torto, galiu užsakyti tau spurgą ar šiaip ko. - ramiai kalbėjo moteris.
- Iš kur tu?
- Iš niekur ar bent jau iš bet kur. Kur tik tau patinka.
- Mmm.
Žaliaakė smalsiai pažiūrėjo į berniuką.
- Ir tau nekeista dėl tokio mano atsakymo?
- Ne. Aš irgi iš niekur. Ir jau prisiminiau..
- O aš vos pamačius tave supratau, jog prisiminsi. Tai galim kalbėti normaliai. Ieškojau tavęs. Gal jau grįši?
- Nežinau, man ir čia patinka. Būtent čia, pas Semą, ne vaikų namuose. Man malonu tiesiog tupėti kampe ir pamažu daužyti būgnelį. Tik kartais baisoka, kai pasigirsta Ingridos mekenimas. Šiandien girdėjau net dukart.
- Ingridos?
- Ožkos, kurios oda aptrauktas būgnelis. Sakau, šiandien ypatingai aiškiai išgirdau jos skardų balsą. Tau įėjus ir tada kai su Semu gaudėt tarakoną.
- Kažin ar kas nors kitas pastebėjo Faustą? Visur jo dairiausi, jau maniau pamečiau, o štai užėjau į spurginę, nes ta Veronika pasakė, jog dažnai čia lankaisi, ir žiūriu tas vyrukas jau ketina pritvoti Faustą dangčiu.
- Šiaip Semas naikina tarakonus. Senutė viršutiniame aukšte užveisė visą jų koloniją, todėl dabar ir pas jį vis atsibasto. Bjaurus dalykas.
- Na gal, bet Faustas man patinka. Jo labai geras humoro jausmas. O dėl Ingridos...tai aš truputėlį tave paerzinau. Nori šį tą parodysiu?
- Aha.
Greit apsižvalgiusi ar koks smalsuolis nedirsčioja jų pusėn, moteris įkišo ranką į mažą žalsvą rankinę ir ištraukė nedidelę dėžutę, kurioje girdėjosi tylus krebždėjimas. Perbraukusi nagu per jos viršų, padavė dėžutę Titui. Vaikas atsargiai pradarė ją ir tyliai aiktelėjo. Viduje strykčiojo miniatiūrinė ožka, o ant kairio rago buvo užrašytas vardas „Ingrida“. Greitai uždaręs dėžutę, grąžino ją savo pašnekovei.
- Įsivaizduok, jog patenki į kokią nors avariją ar šiaip nelaimingą atsitikimą, policija išverčia tavo rankinę. Kaip tu pasiaiškinsi jiems apie raktų pakabuko dydžio gyvą ožką? Turėtum prisiminti, jog negali demonstruoti savo žaisliukų visam bukam pasauliui, kuris net neįtaria, kas per padarai slankioja aplink...
- Na, o jei aš gerai pamenu, tau buvo liepta nustoti kvailioti su įsikūnijimu į kitus. Žinai, jog tai žaloja atmintį. Jau buvau rimtai išsigandusi, kad šiandien manęs nebeatpažinsi.
- Bet atsiminiau, tai ko čia dabar zyzti. Kiekvienas žaidžia, kaip išmano. Man pavyzdžiui labai įdomu analizuoti kitus būnant jų viduje.
- Gerai gerai, neprivalau tau moralizuoti. Vienaip ar kitaip mums jau reikia iš čia keliauti. Taviškiai nori bent vieną kartą gimtadienio dovaną tau įteikti į rankas.
- Nejau šiandien mano...
- Na, matai.
- Tik juokauju, mieloji. Prisimenu, kas per diena. Todėl ir ketinau tavęs paprašyti mažytės paslaugėlės.
- Mhmm....
- Per tą laiką, kurį praleidau šitoj spurginėj, velniškai prisirišau prie Semo. Gal gali jį man paimti? Kur nors į mažą dėžutę, a? Tai būtų kaip ir gimtadienio dovana.
Moteris kilstelėjo vieną antakį ir pašaipiai nužvelgė padavėją.
- Kur tu jį dėsi?
- Sakau, šitas vyrukas man padarė daug gero ir nenoriu dabar taip imti ir išsiskirti. Nagi, pamiklink dar savo dailiąsias rankeles ir galėsim eiti.
Nors ir nenoromis, Tito draugė dar kartą kyštelėjo ranką rankinėn ir ištraukė sprindžio dydžio buteliuką. Užsimerkusi ji ėmė trinti dangtelį ir po keleto sekundžių viduje tarsi sustingęs stovėjo miniatiūrinis Semas iš siaubo išplėstomis akimis ir dar varvančia spurga rankoje.
- Su gimimo diena, pražuvėli. Na, slėpk savo naująjį kompanioną ir keliaujam iš čia.
- Ačiū, mieloji, turbūt geresnės dovanos šiandien negausiu. Nebent dezinfekuojančių ausų krapštukų rinkinį.
- Ką tokį?
- Ne ne, nekreipk dėmesio, tiesiog pagalvojau jog kažkaip tai reikės prausti savo naująjį draugą.
Priešpėčiaujantys lankytojai net neatkreipė dėmesio į išeinančią moterį ir mažąjį Titą. Kiekvienas džiaugėsi nuostabia diena, kurią lydėjo tokios lengvos ir šviesios svajonės. Vis dėlto, išeidami atgal į darbą, mokyklą ar į kitą kasdienės veiklos vykdymo vietą daugelis pagalvojo: kur gi pradingo Semas? Juk jis niekada anksčiau nepalinkdavo prekystalio be priežiūros...