Jauna ranka atidarė duris ir basos kojos pasileido per pievelę. Mergaitė bėgo neatsigręždama. Jos akys vargais negalais laikė ašaras, o išsidraikę gelsvi plaukai vis drąsiau šnabždėjo apie svarbų įvykį...
Galiausiai, pasiekusi ežero pakrantę, mergaičiukė nebeišlaikė. Parkrito ant šlapios žemės, iš rankų paleisdama ir čionai atneštus drabužius.
Aplink buvo ramu. Ežero paviršiumi nedrįso ristis nė menkiausia bangelė. Nuščiuvo net ištisą dieną ūžavęs vėjas. Ir kai mergaičiukė pravirko, regis, lengvėliau atsikvėpė net šimtametis ąžuolas, išdidžiai įsikūręs ant kalvos viršum klevų ir pušaičių.
Tačiau tos mėlynos akys ilgai ašaroti negalėjo. Neilgai tetrukus lininio audinio rankovė paskubomis perlėkė skruostais ir juose teliko tik sūrus raudonis. Metas buvo imtis to, dėl ko čia ir atėjo...
Tad pamėlę pirštai pakilo į karą. Lėtai keldami nuo žemės skalbinius ir merkdami juos į ledinį vandenį. Keista, bet laukai tebebuvo tylūs it vandens į burną sėmę. Ir tik viena vienintelė varna aukštai medyje vis dar nepaisė taip paskubomis suręstos tvarkos. Ji karts nuo karto krankteldavo. Skardžiai. Gal net kiek įžūliai. Taip, kad pati mergiotė krūpteldavo.
Drabužiai tai panerdavo į ežerą, tai vėl iškildavo į rūku kvepiantį orą. Tada nuvarvėdavo čiurkšlė. O paskui ją, tartum minkštą motušę, pasileisdavo pakvaišę lašeliai. Skalbiniai vis žnekteldavo ant tiltelio lentų vienas paskui kitą. Tik aidas laukuose pliaukšteldavo tarsi šlykštus pataikūnas.
Mergaitės rankos dirbo savo darbą. O akys smaigstė vandens paviršių. „Negeras žvilgsnis“ – sakydavo tų apylinkių močiutės apie tokį žiūrėjimą. Galbūt jos ir buvo teisios. Nes basos kojos pasileido slidutėliu tilteliu tolyn. Permirkusios, kai kur net supuvusios lentos po jaunutėmis pėdomis šnypštė ir jau slapčia derėjosi...
Mergaitė žingsniavo ramiai ir užtikrintai. Tarsi talpios širdies patriotas ginti savosios tėvynės. Ir kai net ta varna aukštai medyje nuščiuvo, jos veidu nusirito šypsena. Štai, pagaliau – sulaikė kvapą senas ąžuolas ir šaltas ežero vanduo jau pasirengė ją šiltai sutikti.
Bet... Kas gi čia dabar? Mergaitė sustojo? Taip... O netrukus atsiklaupė ir apie ją įsisvajojusį ežero dugną pamalonino tik žvilgsniu. Dėmesingu. Šiltu. Tačiau vienu vieninteliu. Tada kojos išsitiesė, katės nugara išsirietė, rankos nučiuožė supuvusiomis tilto lentomis.
Mergina atsigulė. Nebekreipdama dėmesio nei į lapkričio čiaudėjimus, nei į basas kojas, nei į nuščiuvusius medžius aplink. Ji nebežinojo ką daryti su savo švelniomis rankomis. Nebebuvo tikra tuo, kad lediniame vandenyje drabužius mirko ji, o ne skalbiniai ją. Mėlynos akys žvelgė į dar mėlynesnį dangų ir tą akimirką džiaugėsi vieninteliu dalyku pasaulyje – kad gali tiek atsimerkti, tiek ir užsimerkti.
Mūsų mergaitė perskaitė žodžius lapuose...