Mano bobulytė gyvena vienkiemyje. Nei mamos graudulingi prašymai keltis pas mus į miestą, nei tėčio gąsdinimai, kad ateis naktį banditai ir papjaus, - niekas nepriverčia palikti savuosius namus.Ji tik gudriai šypsosi ir linkčioja galvą, bet užtenka tėčiui užvesti mašiną, ir ji dingsta iš namų nepastebėta ir niekas nežino kur.
- Bobute, važiuojam, namas didelis, žolytė aplink, netoli parkas, - glostau sugrįžusią bėglę.
- Žolytė žmogaus, o ne dievo sodinta, parkas varnų prikakotas, argi tai miškas. Namas toks didelis, kad gali ir paklysti, viskas blizga, bijok koją pastatyti, laiptų begalė. Man, senai kurapkai, tik jais šokinėti, - bumba senučiukė.
- Tu miške nepaklysti, o čia tik namas.
- Miškas - mano namai, kuriuose viskas pažįstama ir sava. Baik niurnėti, kojomis į priekį išnešite ir viskas, - nukerta senoji, košdama žalios spalvos nuovirą. - Dar įdėsiu kelias musmires, juodos vištos kiaušinį ir šlakelį ožkos pieno, pakrapysiu namus kalbėdama užkeikimą ir visos blogos mintys išnyks.
- Kas nešioja tas blogas mintis, mama, - tepa kremu veidą mano dailioji mamytė.
- Oi, vaike, nešnekėk, o trink auksiniu žiedu akį, miežis tuoj praeis, tik žiūrėk vis atbula ranka brauk, - mojuoja samčiu bobulytė.
- Lašelių įlašinsiu, tabletę išgersiu, - žiūri į veidrodėlį mamytė.
- Nepadės. Bloga akis nužiūrėjo ir skauda visur. Neramu darosi. Atsikelsi ankstyvą rytą, išsimaudysi nuoga ryto rasoje ir dings visas blogumas.
- Cha, o aš galvoju, kodėl pajūrio kopose pilna nuogų laumių. Pasirodo, jos nuo blogos akies gydosi, - traukia per dantį tėtis, vartydamas laikraštį.
- Nebumbėk, žente. Ir tau išvirsiu ajerų nuoviro, laikas tavo praplikusį pakaušį gydyti, - atsisuka.
- Dėkoju, bet mano galva - mano reikalas, - sulanksto laikraštį tėtis.
- Ir širdį reikėtų apvalyti, tamsios mintys griaužia, ramybės neduoda. Gerai būtų ryto rasoje palakstyti, - pilsto gėralą senučiukė.
- Nesulauksit, nuogam rasoje lakstyti, - sprunka pro duris tėveliukas. Nusišypso bobulytė nesunkiai įveikusi priešininką, tada užsukusi buteliuką kiša jį man.
- Čia tavo draugei, tegul lašina 10 dienų. Viskas susitvarkys, pasakyk.
- Kas čia? - smalsauja mamytė. - Vėl abi kažką sumanėte. Įkliūsi tu, mama, su tomis raganystėmis ir  ją, paauglę, įtrauksi į tas nesąmones.
- Vakare pirtelę užkursim, vantoms yra šviežių berželių, pasikaitinsim, kaulus pašildysim, vėliau ramunėlių arbatos išgersim, - tęsia bobulytė.
- Mama, nenukreipk kalbos. Ką tu jai davei? Raminta, koks čia gėralas? - raukia kaktą mamytė.
- Čia tik lašiukai nuo spuogų, veidą reikia  prausti, kad švaresnis būtų.
- Veidą reikia toniku plauti ir kremu tepti, o nežinia kuo.
- Kokiu dar joniku? Aš visą gyvenimą rūgusiu pienu prausiuosi, tai mano, 80-metės, veidas skaistesnis nei tavo , vaikeli, pomada primaliavotas, - merkia akį senoji. Čiumpu stebuklingąjį buteliuką ir kišu į kuprinę, namuose mergos laukia nesulaukia.
.............................................................................................................................................
- Socialinė darbuotoja iškvies tėvus, o jūs rašykit pasiaiškinimus. Tik teisybę: iš kur gavot, kiek mokėjot, kaip ir kada panaudojot, - viską, suprantate, - grėsmingai įsakinėja pavaduotoja, - ir nesitarkit, jokių vienodų alibi.
Keturios galvos palinksta prie baltų popieriaus lapų. Įtampos pilnoje tyloje skreba rašiklis. Tai manasis parkeris. Užmiršusi, kad esu kairiarankė (tėtis suplojo nemažą sumą už specialų parkerį), kažką vedžioju dešiniąja. Spaudžiama plunksna dreskia popierių, jame atsiranda skylė, kurią bandau užlopyti paseilintu pirštu.
- Mauryte, tu vėl kažką sugalvojai, - šokteliu nuo spiegiančio pavaduotojos balso. - Tavo įžūlumas stulbinantis. Chemijos pamokoje - skystis, sugraužęs net kolbą ir sukėlęs sprogimą, biologijos - varlės ir driežai, darbų - neaiškus viralas, nuo kurio suviduriavo visa klasė ir mokytoja, o šventinį Kalėdų vakarą - pornografinis raganos šokis su šluota. Tai vėl tavo darbas?
- Aš norėjau tik padėti, - mykiu.
- Tavo pagalba sukelia uraganą ar žemės drebėjimą. Ji išdaužė klasės langus, sukėlė gaisrą persirengimo kambaryje, užtrenkė mokytojų kambario duris. O dar tas nuolatinis mokyklos slaugytojos terorizavimas, kad sergi gelta, vėjaraupiais ir net maliarija, - pila vandens į stiklinę  pavaduotoja. - Iš kur gavot narkotikų?
- Tai ne narkotikai, - sutartinai atsakome.
- Tai kas? - raukosi pavaduotoja. - Visa krepšinio komanda apdujusi, medikai lašines stato, organizmus valo.
- Tai tik viralas, bobulytė kaime išvirė, - mekenu tyliai.
- Man atvežė, paprašiau, - išlemena Neringa, mano topiškiausia draugė.
- Kam jis buvo skirtas?
- Mes nenorėjom, kad taip atsitiktų, - timpčioja lūpą Giedrė, - mes tik supylėm jį į limonado butelį Tadui.
- Kodėl norėjot nunuodyti Tadą?
- Mes nenorėjom, - pakelia akis Vaida, - Tai tik meilės gėrimas. Mes jį lašinom kelias dienas Tadui į arbatą, poveikio nebuvo, todėl nusprendėm supilti viską,
- Klausiu, kodėl?
- Neringai patinka Tadas, ji norėjo, kad jis draugautų su ja, tai mano bobulytė išvirė meilės gėrimo. Ji moka.
- Moka? Supylėt vienam, o ištroškę atsigėrė visi. Poveikis baisus, todėl būtina žinoti, ką močiutė dėjo į tą gėrimą.
- Nežinau, man padavė jau paruoštą.
- Na, merginos, ir prisivirėt košės. Geros beržinės košės.
..............................................................................................................................................
Mano bobulytė gyvena mieste. Dideliame erdviame name, į kurį prieš mėnesį ją parsivežė tėvelis, sukrovęs į priekabą jos negausią mantą. Mamytė laiminga tūpčioja: gal pienelio, gal košelės, gal minkštesnę pagalvę. Tėtis vakarais vartydamas laikraščius ir toliau filosofuoja apie degraduojantį gyvenimą kaime. Bobulytė kaip visada gudriai šypsosi ir paslapčia mane drąsina:
- Nusiramink, vaikeli, sulauksim vasaros , tiek jie mus abi ir matys, - ir mirktelėjusi priduria, - o to viralo aš tavo draugei išvirsiu, kai tėvai į darbą išeis...