Ji dainavo ir verkė, o jos kūdikis galėjo plačiai atmerkęs akis –  stebėjo šiosios lūpas, kurios galiausiai kietai susičiaupė. Ji mėgo dainuoti, visada svajojo apie tai, kaip dainuos lopšines savo vaikeliui. Tik ta rami lopšinė neturėjo virsti rauda, kaip kad dabar pamažu virto. Rauda iš sielos gelmių kaip tikros dzūkės,susiliejančios su garsu. Neatskirsi: kūnas, siela ir balsas tampa nedalomi.

-Urte, laikykis, neverk, prašau... Jis viską jaučia, viską supranta. Mykoliukui reikia stiprių tėvų. O tu ir esi stipri, tik neklupk, kabinkis į mane,  vaikelį – pasakė jis, meiliai apkabindamas moterį per pečius.
- Justai, kartais nežinau, kuris jausmas gyvena manyje – laimė ar kančia. Negaliu pamiršti viso to siaubo, visų tų raginimų negimdyti, įrodinėjimų, jog gimdyti – vykdyti savo esybės prasmę – neteisingas sprendimas. Iš vis, kas čia per pasakymas – sprendimas?  Tai dovana! Negaliu patikėti, kad motina motinai galėjo siūlyti nutraukti nėštumą... Negaliu susitaikyti su ta mažyte negalia, nors tai kur kas geriau, nei kad galėjo nutikti.
-Bet tu buvai tokia dieviškai rami. Rodos, jokios įtampos akyse, tik ta neįtikėtina drąsa, nebūdinga moteriai, tik tas šventas žinojimas, jog elgiesi teisingai, tas tikėjimas...
- Tik tas žinojimas ir tikėjimas, - pertraukė ji. – Kaip aš gyvenčiau, jei būčiau pasielgus taip, kaip liepė visi tie gydytojai – pasidarius abortą? Valymu dar tai vadina! Įsivaizduoji? Koks valymas? Žudymas! Ką išvalo? Tik suteršia! Suteršia sielą negrįžtamai, išrauna tai, kas yra neatsiejama moters dalis...
- Tu galėjai pati numirti... Mykoliukas galėjo mirti. Suprask, jie – realistai. Yra šansai, galimybės. Ši kartą jų buvo mažiau. Jiems rūpėjo išsaugoti bent vieną gyvybę – tavo gyvybę.
- Gyvybė... Galbūt... Bet ne siela. O ko verta gyvybė, pulsuojanti sumaitota siela? Ką daryčiau su kasdiene graužatimi? Graužatimi ir kančia, kad nužudžiau tai, ko pati troškau labiau už viską? Nužudžiau dalį savęs... Kaip tada?
- Tu teisingai pasielgei. Pažiūrėk, kaip meiliai į tave žiūri mūsų sūnus! Aš stengiuosi tau padėti, bet ne visada žinau kaip...
- Manęs niekas negali suprasti, Justai... Niekas... Ir man pakanka to, kad tu tikrai nuoširdžiai stengiesi man padėti.. Ta lopšinė... Ko ji dabar verta? Ko?
- Viso pasaulio lobių! Urte, visos Visatos! Juk ta lopšinė sklinda iš čia, iš tavo širdies…
- Jis taip žiūri, žiūri į mane... Ir rodos, kad nieko nieko nesupranta... Kad ta lopšinė nieko nekeičia... Kad ji skamba tik mano sieloj, o Mykoliuko siela auga, aplenkta tos lopšinės...
- Neaplenkia, Urte, neaplenkia. Jei tu užsimerksi, jausi mano rankas ant tavo pečių, nors jų ir nematysi. Juk ne tai, kas matoma, ne tai, kas užuodžiama ar girdima yra gyvenimo variklis. Mus augina kur kas svaresni dalykai, kaip kad ir gimdymas, ypač po tavo ligos; meilė, kuri lopšinės pavidalu prasiveržia iš sielos. Negi ji aplenks tą sielą, kuriai yra skirta? Tik jau ne tą sielą, kuri su tavąja yra surišta gimimo saitu. Tik jau ne ta siela...
-  Ar gali nedainuot? – lukterėjęs paklausė vyras.
- Juk pats žinai, kad negaliu...
- Tai dainuok. Net jei ta lopšinė nieko nekeistų mažylio gyvenime, ji neabejotinai keistų tavąjame. Ir kartais atrodo, jog kažką darai, bet tai neturi prasmės, nes nepasiekia žmogaus, kuriam siunti tai, tačiau tu siųsk. Nes neatiduodamas to, ką privalai atiduoti, tik nuskurdinsi save.
Jis pabučiavo ją ir paliko vieną su kūdikiu.

Motina pradėjo dainuoti lopšinę savo kurčiam sūnui.