Vos susidūriau su išbrinkusiu rytu,
Nurimo pokalbiai negimę.
Nuvyto žvilgsnis, įrėmtas stiklan –
Neliko ką stebėti – te ramūs teka ekrane.

Kažkur išslysta pykčiai – jie nebylūs.
Bet šis tas lieka, tik labai nedaug.
Verčiau išeisiu ten, kur drėgna:
Matau, lietus pamišęs dėl žolės.

O ši ne paskutinę dozę susistūmus
Išplauks tenai, kur vilkės nerujos
Ir vėjas - dažnas svečias slystels.
Sugrįšiu tiesiai kur sausiau, į kambario oazę.

Tyliau prabils begarsiai pašnekovai,
Gerai, jei jie išgirs dainos žodžius
Ir ritmą pasiklydusio lietaus.
Bet viskas baigsis, tik nujausiu.

Išslinkęs pro betoninius skliautus,
Išgijęs nuo lašuos įmigusios tylos,
Vėl praregėjau langus, įsisirgusius lietum,
Stebėdamas kaip tolumos ryškėja.

Ten vėl savi. Jie raidėmis niūniuos lopšinę,
Kai į akis pažvelgs užuolaidom pakilusi naktis.
Kitoj pasaulėj gal jau pažydėję dangūs.
Lašų negaila man, negaila – dovanoju.

Tik dubenėlių nepamirškit ekrane,
Kai sausros įsikibs į jūsų žemę.
Nors po saugiais stogais tykiausios valandos
Ir negyvena jokios pievos...