Lėtais apgalvotais žingsniais kylu aukštyn. Žvarboka. Užsisegu striukę ir paslepiu pamėlusias rankas giliose ir šiltose kišenėse. Aplinkui nieko nematyti. Kur ne kur vėjas pagainioja pavienius lapus, kur ne kur dar nutūpia neišskridęs paukštis. Medžių lapai žymiai pasikeitė. Vietoj žalios, dabar dominuoja ryškiai geltona arba šviesiai raudona. Tartum auksu pasipuošę medžiai vienodai lingavo ir vis labiau sviro prie žemės. Dangus buvo panašus į slogią, vietomis nelygią pilkumą. Nors rytas jau buvo įpusėjęs, aplinkui vis dar jautėsi nuo vakar išlikęs nykumas. Nykumas, kuris tokiu metų laiku neišvengiamas. O kartu su juo ir noras, o gal nujautimas, patirti kažką nežemiško, kažką nesuprantamo, tačiau ilgam įsimintina...
Kelias netrumpėjo, tačiau „dejavu“ jausmas jausmas išliko ir netgi stiprėjo. Vienodais žingsniais, neskubėdamas ir stengdamasis nepavargti, ėjau tarp apmirusių akmenų, nebylių laiptelių, nepaliaujamai siūbuojančių medžių. Vėjas nerimo, ir savo krūtine pajausdavau menkiausią jo pūstelėjimą, kuris pereidavo kūnu kaip šaltas dušas gaivinančiais vasaros rytais. Kiekvieną gūsį sutikdavau ir palydėdavau ta pačia tolygia eisena ir liūdnu, iš dalies dirbtiniu šypsniu. Galbūt aš kažką praleidau. Galbūt nesupratau. Tačiau grįžti atgal jau vėlu. Nepaprastai vėlu. Bet mano mintis greitai nutraukė netikėtai prieitas švyturys. Jis buvo skoningai, o gal tiesiog stilizuotai išgražintas baltom ir raudonom linijom, primindamas mums, kaip galima įžvelgti grožį paprasčiausiuose dalykuose. O galbūt tai priminimas man apie tai, ko netekau ir ko dar galiu netekti. Hm, turbūt nieko. Gaila tik, kad užplūdus prisiminimams jaučiu savotišką nostalgiją, kuri pastaruoju metu pasireiškia ypač dažnai...
Dabartis skaudina.
Ramiu žingsniu einu toliau. Pro eglynų viršūnes, toli, šiaurėje, matosi plikos kopos, kur ne kur tartum dekoracijomis papuoštos pavienėmis eglaitėmis. O anksčiau čia buvo tankūs eglynai... Buvo. Iš lėto leisdamasis keliuku žemyn, pastebiu tyliai vėjyje siūbuojantį lapelį, prilipusį prie plono, nors tvirto voratinklio. Voro nebuvo. Nebuvo aplinkui ir žmonių. Akimirką man pasirodė, kad voratinklyje esu aš. Ir aš neklydau. Mano voratinklis – tai gyvenimas. Valandų valandas kruopščiai jį mezgu, dailinu. Tai didžiausia mano mįslė ir džiaugsmas, paguoda ir ilgesys. Jei suplyšta, bandom atkurti, jei iškyla grėsmė, bandom išsaugoti...
Neilgai trukus pasiekiu ramią ir visiškai tuščią alėją. Vietomis gali pastebėti prekyviečių, medinių kioskų vietas, tačiau dabar viskas uždaryta ir apleista. Kaip po karo... kaip ten bebūtų, savo draugija nesiskundžiu. Jei mane supantys medžiai mokėtų skaityti mintis ir jas suprastų, turbūt pasijuoktų iš manęs. Tegul ir nebyliai. Galbūt pasijuokčiau ir aš, jei tik surasčiau tarp visų savo apmąstymų rišlią pradžią ir pabaigą...
Auksaspalvės saulės nė ženklo. Bet alėja jau beveik įveikta ir po truputį pradedu kopti į smėlėtą kopą. Kairėje pusėje stovi gražus, mėlynas pastatas. Matyt, vasaros metu tai būna viena iš atrakcijų poilsiautojams. O dabar – tai niekas. Tiesiog uždarytas pastatas. Nereikšmintas, tačiau ir gėdos nedarantis. Kita vertus – nesijaučiu toks vienišas.
Pagaliau prieš akis atsivėrė jūra. Nuo čia iki pat horizonto, kiek tik užmato akys. Momentais pamatai praplaukiančius laivus, momentais žvilgsniu sugauni nardantį kirą, kuris bando atsispirti vėjo galiai. Visai kaip mūsų kova su laiku. Galbūt ir lemtimi, tačiau ne veltui savo pusėje turime viltį... Banguoja. Pasilenkiu ir ištiesęs ranką laukiu bangos. Jų per dieną gimsta tūkstančiai, tačiau aš laukiu vienintelės. Šaltas ir sūrus vanduo pažeria pilną delną smulkių savo lašiukų ir iškart kartu su jais atsitraukia.
Smėlis minkštas ir birus. Palikdamas nežymius atspaudus smėlyje, tykiai žingsniuoju apleistu paplūdimiu. Kažkada čia buvo šimtai žmonių, o dabar – vienas. Tačiau gera pabūti vėjo, jūros ir smėlio harmonijos epicentre. Ar kas nors kada nors tai išgyveno, jautė, matė ? Ironiška. Bet niekada nesiskųsiu, kad žemėje buvau vienišas. Juk gyvenau savo siela, ne kūnu.
Šalta. Vėjuota. Jauku. Nepakartojama... Kai žiūri į dangų iš aukštai, nakties poveikis itin išryškėja. Dar ryte iš žemiausio taško žiūrėjau į kopas kaip į kalną. Dabar gi nuo aukščiausios kopos žiūriu tiesiai prieš save – į viską. Į tą patį švyturį, kurį dieną lytėjau ir laikiau „didesniu už save“, į tą patį dangų, tik juodą ir išpuoštą ryškiomis žvaigždėmis.
Vėjas šiaušia mano plaukus ir priverčia tartum rugių lauką linguoti pavienius krūmus arba ilgesnes medžių šakas.
Galbūt aš nesuprasiu savo egzistencijos paslapčių, galbūt ir nesutiksiu daugybės gerų, puikių žmonių, tačiau pasaulyje kaip ir gyvenime aš visada liksiu vienas iš jų...