Tarp ten ir čia
Nebepyk, juk net sofą virtuvėje tau pastatėme. Sakei norėtum stebėti, kaip moterys gamina valgį. Norėtum užuosti, ką tik iškepusių bandelių kvapą, kuris atrodo dar saldesnis, kai ant palangės maišomas aguonų pienas. Nors nuo mažumės nevalgei mėsos galvodama, jog gyvulėliai gali prisikelti ir tavo skrandyje pasistatyti naują būstą, kartodavai žiūrėsianti, kaip motinos ir dukterys kapoja jaučių kojas. O jei jausiesi taip gerai, jog net išdrįsi pakilti nuo rudu pliušu aptrauktos sofos, pati pamėginsi paimti į rankas nedidelį kirvuką ir perkirsti sausgyslę tiesiai po keliu. Iškepus mėsai, gal net gabalėlį suvalgysi. Tu tenorėjai žiūrėti, kaip tavo dukterys rūpinasi gyvybe, kurią tavo kūnas išspjovė prieš daugelį metų.
Vis pamenu, kaip pasakojai apie senelio nuotraukas, kurios sudegė, kai jūsų vigvamas užsiliepsnojo nuo žiežirbos iš laužo. Mama verkė ir tu tenorėjai pašildyti atvėsusį ožkos pieną. Aplink vigvamą šliaužiojusi lapė smarkiai vigztelėjo uodega ir nedidelis degantis pagaliukas padegė palapinės kamputį. Senelis miegojo viduje, o tu su mama ant rankų ir jos sesute prie šono buvai išėjusi pririnkti daugiau pagalių laužui. Po kiek laiko pamatėte dūmus. Bėgdamos link vigvamo ant tako radote nušautą pelėdą. Strėlė dar kyšojo iš po jos kairiojo sparno. Į miško pakraštį atsliūkino keli vilkai, išgąsdinti kylančių dūmų. Apalpai iš skausmo, kai tarsi uodas milžinišku geluonimi bactelėjo į kažkokį kamuoliuką giliai giliai viduje.
Prabudusi nusverdėjai iki namų. Abi mažylės sėdėjo atokiau nuodėgulių krūvelės. Pasakojai, jog mano mama rankoje laikė apiplyšusią fotografiją, kurioje senelis buvo apdovanojamas už nuopelnus skatinant rasinę toleranciją. Vieta, kurioje turėjo būti senelio veidas buvo visiškai sudegusi. Pajuodusio vigvamo viduje paskutinį kartą suinkštė lapė.
Močiutėle, nepyk. Šiandien moterys mėsą kapoja nebent fabrike, bet ne rankom, o svirtim, mygtukais, pulteliais. Virtuvėlė nedidelė tapo, kai pastatėme sofą. Tai dėl to neužeinam. Nesutelpam. Verkdama kartoji, jog tavo kūnas mažas, užteksi ir kėdės, norėtum nors kartais paliest mūsų rankas ar užuost lauko kvapą ant batų. Norėtum atrasti praeities dulkes ant mūsų nagų. Juk visa iš atgal ir pirmyn gyvena dabar. Bet sofa taip gražiai dera prie tavo rudos odos, močiute, palikim. Kam gi mes tau? Su savo nevaldomom nuotaikų žiurkėm, pragraužusiom laiko parketą, tik žeistume.
Močiutėle, tu gi supranti, miestuose lapės gyvena tik zoologijos soduose. Stirnos ir pelėdos į vaikus žvilgčioja nebent iš senų spintų kampų, kuriuose sukrautos tėvų ir senelių vaikiškos knygos. Mūsų gyvenimui ir tavo svajonėms per ankšta mažoje virtuvėlėje.
Močiutėle, nepyk, taip geriau.