Prisimeni, kai buvome vaikai.
Tu buvai kiek augesnė -
Aš jaunesnis.
Bet buvo tai nė motais -
Juk vaikai -
Gyvenimas buvo gražesnis.

Vėliau išskyrė mus.
Tu ėjai tiesiai -
Aš į kairę, šoną.
Visa tai tik mano
Fantazijos vaizdai.
Bet juk galėjo būti
Taip tikrovėj...

Bet bėgo metai,
Aplink mus
Likimas nelauktai
Nubraižė liniją raudoną.

Koks nuostabus
Bendravimo vaisius.
Kai sutinki tą ŽMOGŲ,
Kuris neišduoda.

Taip gera su tavim bendraut,
O su manim - ko gero kvaila.
Todėl dar daug liko gi man gyvent,
O tu nusprendei - tau išeiti reikia.

Bet išeiti, juk tam, kad pareiti.
O ir aš jau būsiu išėjęs.
Susitiksim, žinau, šioj pagairėj.
Oš dar pušys mums vasaros vėjy...