sapnuose mano kaimynas su žmona
mylisi ant - minčiai šokinėjant abipus,
ji atsispiria vikriai plikais kojų pirštais
nuo nusidėjėlių lūpų ir skrieja prie ! ,
kur ganosi visi šarmoti rudenys, visi avinėliai
Pano rageliais, verčiantys kopėčias #,
kai vienišas lipi į aukštą medį
suktis sau lizdo υžiemai

gera gyvent virš visų ir virš visko,
kai net mintys taip aukštai nepašoka,
būti ketvirtam po dieviškosios trejybės,
klausytis, kaip jie smaugiasi tarpusavy –
tada nesijauti toks vienišas, nors tavo
pasaulis ir suręstas iš šiukšlių, nors ir pats
esi it vėjo ≈ medin atneštas
panaudotas vienkartinis puodelis V,
k u r i a m n ė r a v i e t o s p o e z i j o j e –
tada pradedi netikėt ne tik nei dievu, nei žaibais,
o juo labiau žeme,
tada pats esi sau viešpats, vienišųjų rasės protėvis,
k u r i o v a r d a s g a r s i a i n e t a r i a m a s,
arba tiesiog nežinomas,
nes jis taip gyveno medy Ŧ.