Naktis. Tylu. Už lango lyja seniai lauktas lietus. Po šitiekos dienų kaitros – lietus! Kambarys kvepia medum. Lygiai taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, kai dėdei Kajetonui, būdamas vaikas, padėdavau imti medų.

Kiekvienąkart, kai einu prie bičių, prisimenu dėdę ir jo vienkiemį, paveldėtą iš visai ne giminės, o vaikų neturėjusio Domino Jakučio. Tuos tris avilius ir įsigijau iš jo. Vienas jų paties dėdės darytas iš drebulės: nusipjautas medis, pasigamintos lentos ir sukaltas avilys. Toks avilys turi daug vertingų dalykų. Be tų pačių minimų autentiškų lentų, viduj randi kaldrų. Tai bus žymiai senesnius laikus menantis reliktas. Kaldra bitėms užklot į avilį vienareikšmiškai buvo įdėta jau tada, kai atitarnavo žmogui: suiro, suplyšo. Prieš tai ja nuo šalčio dangstėsi gal net pirmasis vienkiemio gaspadorius Dominas. O gal ją iš Amerikos atsivežė. Mat ten buvo išvykęs uždarbiaut, užsidirbo pinigų ir pasistatė vienkiemį – Žvilbučiais pavadino. Žvilbučių jau seniai nėra, o mėlynai ružavos kaldros liekanos vis primena apie praėjusį laiką.

Kai sukau medų, prie manęs atėjai Tu. Atsinešei Anykščiuos ką tik nusipirktą Senekos knygą ir skaitei. Vieną laišką po kito. Pakiliu tonu, užsidegusi, taip, kaip skaitoma kas nors, kuo labai tiki. Buvo labai gera. Kai Tu skaitei, aš laukiau ir nesukau medaus, idant nekelčiau triukšmo. Kai darydavai pertrauką, aš paleisdavau rankas į darbą. Taip pakaitom dirbom ir skaitėm. Mes abu, aš ir Tu.

Naktis. Kvepia medum, vasaros lietum, ramybe ir gerumu.