Atsiguliau gatvėje. Per vidurį atsiguliau. Atsiguliau taip, kad nepervažiuoti manęs praktiškai būtų neįmanoma. Atsiguliau, aišku, naktį, nes dieną atsisveikinti su šiuo pasauliu sveikai mąstančiam žmogui neįmanoma, diena kviečia gyventi: šviečia saulė arba pila kaip iš kibiro, viskas juda, migruoja, raibuliuoja, vibruoja. Verda gyvenimas, kunkuliuoja, kaip čia susikaupsi didingam, įsimenančiam veiksmui.
         Juk mirti reikia gražiai, kaip teatre, ta akimirka turi būti paruošta, iki jos dar turi įvykti įvairūs pasisakymai, atsisveikinimai, prašymai, maldavimai, nutylėjimai, įsižeidinėjimai, ašaros.  Ašaros yra svarbiausia. Dieną to nepasieksi. Naktį kas kita, viskas sustingę, kažko laukia, gili, visuotinė ir neapskundžiama pauzė, kažkas turi įvykti, kažkas reikšmingo, nepaviršutiniško, nekasdieniško. Dirigento mostas ir spektaklis prasideda, uždanga pakyla. Tokia turi būti mirtis, toks išėjimas, toks paskutinis pasirodymas, trečias veiksmas, finalas.
         Naktis apskritai ramybės metas. Klysta tie, kurie naktį linksminasi, mušasi, aiškinasi ir vėl mušasi, po to dulkinasi ir kitaip pramogauja. Naktį reikia ilsėtis - miegoti arba mirti. Nenori mirti, tai miegok, jei nesimiega, tai būk malonus, numirk. Taip yra sutverta ir Šventame Rašte taip rašoma (kažkuris puslapis).
        Taigi pasirinkau naktį, bet nutariau apsiriboti kukliomis iškilmėmis. Tiesą sakant, nusprendžiau apsieiti išvis be pompastikos, nekviečiau net artimųjų, ir atsisveikinimo raštelio irgi neparašiau, kam be reikalo iš anksto jaudinti namiškius, prabus ryte ir tada sužinos. Gal per radiją praneš.
         Pasirinkau tokią neapšviestą nuošalią gatvelę,  nes centrinėse net atsigulti, priimti pozą nespėsi, ten net ir naktį kas nors zuja, ką jau kalbėti apie paskutinį apmąstymą, sąžinės ataskaitą ir panašiai.  
         Taigi įsitaisiau, laukiu. Savijauta „oriška“ (viskas ore!), tiesa, asfaltas per kietas, kad jį kur velnias, dešinę mentę žiauriai paskaudo. Bet niekis, juk neilgai liko laukti, greitai jau nieko neskaudės. Tylu, ramu, tyras oras, truputį, žinoma, asfaltu atsiduoda, kas be ko, juk miestas; katė kažkur kniaukia, gal mirtį pranašauja, tai į gera, vadinasi, pavyks. Nusiraminu. Laukiu.

          Paskui pradedu galvoti, gal vis tik pernelyg jau nuošalią gatvelę pasirinkau, niekas nevažiuoja, laikas eina, visą gyvenimą kaip ir peržvelgiau, kaulus skauda. Gal reikėjo geriau Lunatikų prospekte prigulti, aišku, ne kažin kokia to prospekto reputacija, bet galgi dažniau kas pravažiuoja? Ir tuo metu išgirdau tolumoje sirenas, jos, kaip iškart supratau, artėjo, padangė vis ryškiau švietėsi nuo mirksinčių žiburėlių. Pirmiausiai pagalvojau, gal policija, būtų neblogai, kad būtent jie padarytų man tą paslaugą, tai yra, išsiųstų į dausas, kažkaip pasirodė, kad jiem toks darbas visai tiktų, sukarinta organizacija, uniformuota, ginkluota, tik žudyk ir dėl nieko nesijaudink; o jeigu greitoji, tai irgi būtų labai simboliška, kad važiuodami gelbėti kokį nelaimėlį, pakeliui pervažiuoja kitam nevykėliui galvą, tuo išvaduodami pastarąjį nuo galimybės kada nors gydytis peršalimą.
          Bet greit supratau (iš variklių gausmo, sirenų šaižumo), kad važiuoja bent kelios gaisrinės mašinos. O, tai jau visai nuostabu. Taip ir įsivaizdavau, kaip didelės, sunkiasvorės mašinos (jų turėtų būti kokios penkios) lengvai persirita savo R19 diametro (o gal didesnio) padangomis per mano tobulą, treniruotą kūną pirma priekiniais, po to suporuotais galiniais ratais, vėl priekiniai kitos mašinos ratai ir suporuoti galiniai, ir taip dar tris kartus, kol pervažiuoja visos mašinos,  traiškydamos kaukolės, dubens, rankų ir kojų kaulus, krūtinkaulį ir stuburą, viską paversdamos traiškytų kaulų su kraujo padažo ir trupučiu (tikiuosi) riebalų drebučių rinkiniu.
         Aš, žinoma, nieko nejausiu, mirsiu iškart vos prisilietus pirmai mašinai priekiniais ratais prie mano krūtinės ląstos, triokštelės šonkauliai, plyš plaučiai, kaulų atplaišos susmigs į širdį, suspaustas kraujas plūstels į galvą ir išsiverš per burną, nosį ir ausis, gyvybė jau bus išėjusi, aš nieko nejausiu, didžiulė mašina irgi nieko nepajus, jai tai bus lengvas grobis, vairuotojas gal pagalvos, kad pervažiavo šaką arba „gulintį policininką“, o kitos mašinos visiškai nesureaguos, nes aš jau būsiu susiplojęs į blyną, įsigėręs į asfaltą, tad incidentas, ko gero, bus pastebėtas tik rytą, kai saulė nušvies miestą ir visas net nuošalias gatveles, kai ankstyvas laikraščių išnešiotojas užsimiegojusiom akim ieškos pašto dėžučių nuošalioje gatvelėje arba dairysis reikiamo namo numerio ir jo žvilgsnis užklius už kažkokios neaiškios mėsos ir kaulų masės (gal kas mieste sumedžiojo briedį, išdarinėjo, pasiėmė ragus, o kitką paliko surinkti gatvių priežiūros tarnyboms?), arba gal nuošalią gatvelę savo išprotėjusiu nuo siaubo lojimu prižadins priklydęs benamis šuo, gailėdamasis, kad rytiniam pasivaikščiojimui pasirinko tokią niekam tikusią vietą su priskretusiu prie asfalto lavonu (šitokio vaizdo ankstyvą rytą jis nelinkėtų ir didžiausiam savo priešui, tarkim, rainai katei, kad ją kur galas).
        
          Taigi taip bemąstydamas įsikibau visais nagais į asfaltą, kad pasiryžimas manęs neapleistų, net pirštai iki pirmųjų sąnarių sulindo į žemę, palikdami grindinyje aiškiai matomus kažkokio nematyto žvėries pėdsakus, užsimerkiau ir... jau... tuoj... Kodėl dar ne? pakėliau galvą, ogi visos keturios (ne penkios, deja, bet vis tiek neblogai) mašinos visai netoli manęs pasuko į kažkokį kiemą. Tai velnias, nesekasi. Nuotaika iškart subjuro kaip oras rudenį.
          Net atsisėdau; trumpam; po to vėl atsiguliau, lauksiu. Sirenos nutilo, tik buvo girdėti kažkoks šurmulys. Staiga šalia savęs išgirdau žingsnius, tiksliau - atsargų sėlinimą, pramerkiau akį, prie manęs pasilenkė kaži koks tipas, nuo jo trenkė degtine. Apsimečiau miręs. Tipas pajudino mane, tvarkoj, miręs, tada įkišo savo ranką į priekinę dešinę mano kelnių kišenę, ten pamakalavo, turbūt kad įsitikintų, kad ji tikrai tuščia, užkabino mano pimpiliuką, ho ho ho, vos nesusižvengiau nuo kutulio, tada tokiu pat būdu patikrino priekinę kairę kišenę, ho ho ho, vėl tas pat – tuščia. Pajutau, kad čiupinėja užpakalį, ten užpakalinėje kišenėje buvo piniginė, truputis pinigų, jei kartais nepavyktų mano sumanymas, kad turėčiau kuo grįžti į namus, ir asmens dokumentai, kad iškart identifikuotų, informuotų ir užregistruotų, kad nereikėtų glaustis kokiuose šaldytuvuose, kol kas nors pasiges, suras, atpažins ir užkas, mėgstu tvarką ir greitą aptarnavimą, todėl įtempiau raumenis ir prispaudžiau sėdmenis prie asfalto, kad tipas negalėtų prieiti iki piniginės. Tas nei kiek nenusistebėjo, kad numirėlis toks įsitempęs, jam tai pasirodė natūralu, todėl ėmė mane versti.
          
         Na, to jau buvo per daug, aš sugriebiau jo ranką, kai tas jau turėjo joje piniginę, trumpa kova ir aš atsiėmiau savo turtą. Tipas lyg ir norėjo atsiprašyti, bet matėsi, kad yra šiek tiek sutrikęs, juk tikėjosi, kad aš negyvas, o čia, pasirodo, dar ir koks gyvas, tad tik kažką sulemeno apie tai, jog norėjo parvežti mane su taksi į namus, todėl ir ieškojo piniginės, bet dabar, kai mato, kad galiu pats savimi pasirūpinti, tai jis gal eisiąs, nebent aš norėčiau pabendrauti su juo prie buteliuko, jis galėtų tuoj atnešti, žino čia arti „tašką“. Aš, savo ruožtu, kaip išauklėtas žmogus, kadangi ir oponentas paaiškino man savo elgesio motyvus, irgi jaučiau pareigą pasiaiškinti dėl tokio savo gulinėjimo nuošalioje gatvelėje nakties metu, girdi, aš vykdau socialinį eksperimentą, kurio esmė nustatyti neabejingų piliečių procentą... Išgirdęs žodį „socialinį“, mano pašnekovas mane pertraukė ir paniekinamu tonu ėmėsi kritikuoti valdančiosios partijos socialinę politiką, gretindamas ją su, jo manymu, sektina skandinavų politika socialinėje srityje.
          Žodžiu, supratau, kad gali išsivystyti įdomi diskusija, todėl pasisiūliau pats atnešti kokį buteliuką, tik, aišku, ne iš „taško“, o iš Lunatikų prospekte esančio naktino baro, o jis, jei nori, gali pasaugoti eksperimento vietą, kol grįšiu, kad jos neužimtų kiti, siekiantys tokiu būdu atlikti visuomenės apklausą, eksperimentatoriai, į ką jis atsakė, kad abejoja, ar aš grįšiu, o aš mielai palikau jam savo piniginę su dokumentais vietoj užstato, išėmęs tik pinigus, kurių man prireiks apsipirkti, juk dėl paso ir teisių aš tikrai grįšiu, tada jis sutiko mane paleisti, o aš tekinas nulėkiau į artimiausią taksi stotelę, iš anksto smagindamasis mintimis apie būsimą nepakartojamą politinę polemiką.

          Grįžau kaip tik laiku, viską mačiau savo akimis, galėjau palyginti su savo įsivaizdavimu. Gaisrinės mašinos baigę darbą paeiliui išvažinėjo iš kiemo atbulos, nes kieme, matyt, nebuvo vietos apsisukti. Pirmoji mašina pasuko į tą pusę, kur neseniai gulėjau, nes jai reikėjo grįžti ten, iš kur atvažiavo, todėl sukdama iš kiemo atbula ir pavažiavo kiek priešinga kryptimi, kažką pervažiavo galiniais suporintais ratais, lengvai krestelėdama, vairuotojas neatkreipė į tai dėmesio, gal pagalvojo, kad tai šaka arba „gulintis policininkas“, jis juk nematė, kas yra užpakalyje jo sunkvežimio, priekiniais ratais iki kliūties neprivažiavo ir iškart šovė į priekį dar kartą galiniais suporintais ratais pervažiuodamas kažkokią kliūtį, kuri jau nebeatrodė tokia iškili, vadinasi tai tebuvo šaka, nusiramino vairuotojas ir įjungęs sireną nulėkė visu greičiu į postą, kuriame jau laukė budėtojo išvirta karšta kava.
           Kiti sunkvežimiai (dar trys) lygiai taip pat išvažiavo iš kiemo ir nurūko iš paskos pirmojo. Niekas nieko nepastebėjo. Tik aš priėjęs arčiau įsitikinau, kad viskas įvyko taip, kaip ir buvau įsivaizdavęs, kad nutiks man. Mano politinis oponentas, greičiausiai, bus užmigęs, belaukdamas manęs, todėl jam buvo dar paprasčiau išeiti - be pompastikos, gėlių ir atsisveikinimo raštelių. Ko gero, geresnės baigties jis ir negalėjo tikėtis, juk bus palaidotas, o ne užkastas valstybės lėšomis ir ant jo kapo puikuosis mano pavardė ir vardas.
           O aš jaučiausi šiek tiek nu-orintas.