Dā mes tebibovuom dešimtuojuo klasie,
Bet jau bovuom vaikē ė luolitas gražės,
Jau iš posės žuodė jausi ė suprasi,
Kas po šuokiu soksės i kuriuos garaža.

Aš mīliejau toukart muokītuoji tomsi –
Verterėnė meilė pamuokuos kor skleidė,
Ė ka liuob pristuotė, anuo nenustumsi,
Pri vėskuo uns kėba, kāp pri kreivuos raidės.

Tuoks uns bova linksmos, žuodiu neėiškuojė,
Pašuokdins, palinksmins, patapšnuos par pieti,
Jē dar kumet šuokont prisispaus pri kuojės,
Ta mergātė vėituo īr jau nugalieta.

Šuokiu vakarelie su viltim atejos –
Uns muni turiejė pašuokdintė švelnē.
Bet i kėta veizas monasis Antiejis,
Šiūluo anuos pieti su savoujo delno.

Aš vėsa ikaitus – vėdaus ugnis karštas
Tvėlkė mona žondus, vėsa šėrdėis pluota,
Ė bovau rauduona, kāp nomėnē barštē,
Linkusi pasauli vėsa iškuoliuotė.

No ė sugalvuojau, nieka jau neblaukos,
Kėta kavalierio sužavietė smarkē –
Kībėno par šuoki garbaneliem plaukū,
Ė saldēs žuodeles kelo sava markė.

Tas vaikielis grētā, tarsi pėns prisvėla,
Spaud mon ronka tīlē daugiareikšmēs nervās.
Ė jau vedo šuokau, velau minkšta mėla,
Bet vėsė jug žėna – aš eso ne sterva.

Žėnuomās ė mona muokītuos pamatė,
Kāp aš sugebiejau nu anuo atšuoktė,
Kāp laikaus išdėdē ė žengo i taktā,
Ė nedraska monės juokėi jausma šuokā.

Už mumis uns bova daug daugiau išprosės,
Ė suprata mona pastangas ė nuorus –
Meilės valtie plaukė kāp senė matruosā
Ė savi vairava pagal jūru uorus.

Vo prisiputnuots tas vakarou praleistė –
I muni tvėrtiausē vargšos isikėba,
Ė ne vėina karta līgėna ė glaistė
Mona uždraudėmu meilės slīdė rėba.

Ė paskou jau sava muotina atvėjė,
Ka ana derības vedom meilie vesto –
Jau anam galvelie lūža kelės sėjės,
Ka nesugeb jouka paaugliū suprastė.

Muokītuos tas šaunos paskou daug da kartu
Mona širdi gėldė, draskė rami laika.
Niekam negaliejau dūšės aš atvertė,
Nebovau joukoutė toukart nusiteikus.

Vo dabā galvuojo – kas tėn vėskou soka,
Ė diel kuo mergātės tėik anou mīliejė?
Bova jug aplinkou neprastū bernioku,
Ė švelniū girnieliu, ė puikiū malieju.

Ė, matītėis, akis, ė muokiejėms žuodi
Pasakītė rimtā baisē daugiaprasmi,
Ė vėsuoms mergātiems tou laiko atruodė,
Ka anā jau lėmta žmuogo tou suprastė.