Kaip pasakytų Oskaras Koršunovas, radau save mirusią. Viduje visiška tyla. Ne ramybė, o tyla. Ne tuštuma, nes juk ten, kur tuščia, karts nuo karto nuskamba aidas, aidas nuovargio nuo savęs. Tai pati nejaukiausia tyla iš visų įmanomų tylų. Tarsi gyvenimas be skonio, muzika be garso (kai smičius slysta stygomis, tačiau sustabarėję smuikininko pirštai nesugeba išgauti vibrato, tad pasigirsta tik džeržgimas). Tėra tik tyla... tyla...
Ir dienoraščio lapai tokiomis "tylos" dienomis lieka tušti. Lieka tarpas tarp dviejų neišpildytą datų. Tarpas, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo. Jis tarsi neišmestas kauliukas - praleistas ėjimas. Tu sustoji, o kiti eina toliau (nebūtinai pirmyn, dažnai netgi atgal). Ir tai tarpas, kuris nieko nepalieka. Tik pasiima. Laiką. Todėl ta tyla - praradimo tyla.
Tačiau kiekviena pauzė muzikoje tėra tarpas tarp dviejų frazių, metas atsikvėpti ir patylėti širdimi, pirštais, plaučiais ir smegenimis. Tai varginantis poilsis, po kurio labai gera gyventi.