Turiu daug vardų, tik seniai laiškų man niekas nebesiunčia,
Adreso nieks nepamiršo-čia tarp 12 ir 14 daugiaaukščių namų.
Mane šaukia kaip nori, aš jiems keliu kepurę, lenkiuos
Ir tapęs nuodėmklausiu traukiu į smuklę.
Visi tie, kurie vadinas kartu, jaučiu kaip manęs jūs nekenčiat,
O aš tik pasiklydęs beprotis šitam idiotiškam pragare,
Kasdien vis labiau negyvas.

Nežinau, kiek kartų dar pabusiu viskio taurėj ar tarp lūpų
Lyg laižomas pašto ženkliukas, kol ateisiu kai švis,
Atsigulsiu tarp kortos ir stalo, kai daugmažai pastatyta ir
Matysiu kaip pikų dama mano brolį raudonai į skruostą bučiuoja.

Nežinau, šitos tvan (k) ios vasaros mane kur nuneš,
Į karą, į kelią, į dar didesnę beprotybę,
Tik visur ant miesto sienų ir šaligatvių balta kreida užrašai:
Aš esu tavo žaidimo taisyklės, esu tavo nuodėmė, esu raidės tavo laiške.
Pakviesk mane. Tu žinai kaip,
                                                     aš nusilenksiu.