Žmonės visada buvo tokie nuostabūs, unikalūs, nepakeičiami visatos padarai, jog galiausiai iš daugiau nei šešių milijardų jų liko trys. Piktas, Jautrus ir Nesuprastas. Trys žmonės, kiekvienas iki šerių galiukų įtikėjęs savo pasaulio sukūrimo teorija, kiekvienas garantuotas, jog tik toji vienintelė teorija gali iš naujo sukurti žmoniją, ir vienui viena Žemė – nelygios jėgos, tiesa?
Piktas, Jautrus ir Nesuprastas net nemėgino kalbėtis – kam? Juk ir taip aišku, kad kiti du klysta, tad visiškai neverta tuščiai taukšti – taip mąstė kiekvienas iš jų. Daug prasmingiau gvildenti savo teoriją ir mėginti pagaliau ją pritaikyti.
Pikto teorija atspindėjo jo gyvenimo filosofiją ar šiaip tiesiog kažkokį išgalvotą marazmą, kuriuo šis karštai tikėjo ir nepaprastai efektyviai naudojo kasdienybėje bendraudamas su žmonėmis – pyk, žmogau, pyk, pyk kol gali, pyk. Visiškai logiška, jog ir didžiajame žmonijos gelbėjime ši idėja turėjo būti veiksminga – reikia pripykti begalinį kiekį didžiulės energijos pykčio, kuris kaupsis, didės ir galų gale sprogs, taip sukurdamas naują Didįjį Sprogimą ir evoliucijos grandinė nusidrieks nuo pat pradžios pradėdama naują švarią visuomenę.
Laimei, Jautrus nieko nežinojo apie šią Pikto teoriją, nes tokia mintis būtų jį be galo įskaudinusi. 99, 9% Jautraus organizmo buvo skirti verksmui, o likę 0, 01% - mąstymui apie tai. Paties Jautraus žmonių išsigelbėjimo modelis buvo tikrai jautrus – jis manė, jog tik verkdamas (o tai daryti jam puikiai sekėsi) t. y. apgailėdamas tokį siaubingą žmonijos likimą, gali priversti tą kažką pakeisti savo sprendimą ir grąžinti Žemei žmones.
Nesuprastas turbūt pats niekada taip ir nesuprato savo teorijos, kuri net nebuvo tikra teorija, greičiau vaizdinių kratinys su epicentre besisukančia seniai Nesuprastam žinoma istorija apie anglies žmogų. Šis žmogus negalėjo jausti - visos jo emocijos buvo uždarytos anglies gabaliuke. Jo gyvenime egzistavo vienui vienas veiksmas – anglies trupinimas. Nors gabaliukas tilpo į žmogaus delną, šis niekaip negalėjo iki galo sutrupėti. Nejausdamas nei laiko, nei aplinkos, nei pats savęs žmogus tik trupino anglį, kuri smulkiomis juodomis kruopelėmis byrėjo ant žemės. Vis dėlto, vieną dieną anglies gabaliukas baigėsi, su juo išnyko ir anglies žmogus. Tačiau šis tas liko: iš anglies trupinių buvo sukurti Žemės žmonės, kupini emocijų, svajonių, gyvybės. Graži istorija, galvodavo Nesuprastas, bet aš juk paprastas žmogus, ne koks anglinis, taigi niekaip negalėsiu atkurti žmonių...
Nusprendę, jog neverta ilgiau gaišti laiko, Piktas ir Jautrus ėmėsi gelbėti žmoniją – stulbinančiu greičiu Pikto pyktis kaupėsi į didžiulį ir vis didėjantį rutulį, o Jautriojo verksmas buvo graudesnis nei kada nors anksčiau, būtent toks, koks tikrai paveiks kažką, taip negailestingai besielgiantį su žmonėmis. Tik vienas Nesuprastas sėdėjo ir ramiu žvilgsniu stebėjo kitus du, žinoma, nesuprasdamas, kokiu tikslu jie  vargsta, juk tik jis vienas suvokė, kad žmones išgelbėti galėtų nebent keistasis anglies žmogus.
Duslų dunkst palydėjo tik Nesuprasto aa? Vis dar sėdėdamas ant žemės jis iš lėto pasukiojo sudaužtą galvą, niekaip negalėdamas suvokti, kas čia šitaip siaubingai į ją trenkėsi. Piktas ir Jautrus – net ir jie minutėlę atsitraukė nuo grandiozinių savo darbų ir priėjo prie Nesuprasto.
- Ko stūgauji? – įniršęs užriko Piktas ir jo pykčio rutulys dar labiau išsiplėtė dabar skriedamas pakibęs ore dydžio lyg išpampęs oro balionas. – Jautrų išgąsdinai, pažiūrėk, kaip dabar žliumbia. Mane nuo jo inkštimo siutas drasko, žioply tu!
Jautrus tik baimingai susigūžė ir nesibaigiančios ašaros dar smarkiau išsiveržė iš jo iki kraujo paraudusių akių.
- Aš gi... mm... nežinau, kažkas atsitiko, turbūt.
- Iš kur tokių bukų ir prigamino... - pradėjo klykti Piktas. – Asile, dink šalin su savo haliucinacijom, jei nesugebi ramiai sėdėt. O tu užsičiaupk, snargly pagaliau, o kad tvosiu... - Jautrus visai pakriko ir net žviedamas nubėgo laukais, kai pamatė Pikto ranką užsimojančią smūgiui.
- Hm, kažkas juk ką tik nukrito man ant galvos. – Daugiau sau nei Piktam tarstelėjo Nesuprastas.
Jei Piktas savo gyvenime būtų turėjęs bent penkiasdešimt gramų kantrybės, tai dabar būtų išvarvinęs paskutinius jos lašus. Siuto pagautas jis puolė svaidyti žemes į Nesuprastą, nes tik jų aplink buvo pakankamai. Nepaisydamas kūną kapojančių grumstų, šis neramiai dairėsi aplink ieškodamas to, kas sukėlė dabartinę situaciją. Jei ne atsirišęs batraištis, Nesuprastas tikriausiai taip ir nebūtų pastebėjęs viso šito skandalo kaltininko. Į nedidelę šalia jo kojos telkšojusią balutę buvo nukritęs kažkoks juodas daikčiukas. Atsargiai jį ištraukęs iš purvo Nesuprastas nuvalė radinį į kišenėje gulėjusią nosinę ir įsispoksojo į degtukų dėžutės dydžio kvadratėlį. Vartydamas,  sukiodamas, mėtydamas jį rankose Nesuprastas pastebėjo keistą dalyką – vietos, kurias buvo palietęs šis daiktelis, pasidarė juodos. Net nespėjęs suvokti, kas iš tikro galėtų būti jo radinys, Nesuprastas ant savo peties pajuto kažką nutūpus. Išsigandęs žmogus pasuko galvą į dešinę – ant peties tupėjo nuplikęs erelis, suskilinėjusiais nagais, traiškanotomis akimis ir kartas nuo karto iškosėjamu „kche kche“.
- Dabar klausyk (kche kche kche), - pasenusio žmogaus balsu prakalbo paukštis. – esi... esi... nu (pyp) kaip ten tas žodis... AAA – Išrinktasis.
Nesuprastas stovėjo įsmeigęs dešinę akį į kalbantį paukštį ir stengėsi suvokti jo žodžius. Nors ir kokia neįtikėtina buvo žmonių išnykimo situacija, tačiau kalbančio erelio jo protas dar nesugebėjo suvirškinti.
- Vien žo, dabar daryk taip (kche kche): pasiimk tą juodą nuograužą ir trupink. Trupink trupink trupink. Eik eik eik per laukus ir trupink trupink trupink. Kai susitrupins visa, žinosi, kad užtektinai pritrupinai (kche).  
Paukštis dar kiek paspoksojo į žmogų ir atsispyręs nuo jo peties sunkiai pakilo į orą.
Nuostabu, mąstė Nesuprastas, tikrai nuostabu... Likau vienas su dviem isterikais, o dabar ir sveikas protas nusprendė apleisti. Išrinktasis – cha!
Jautrus jau buvo kiek apsiraminęs ir dabartinis jo verksmas tiesiog sudarė nuolatinį foną Pikto rutulio augimui. Jie abu buvo taip įsigilinę į savo užsiėmimą, jog net nepastebėjo nuskrendančio erelio ir dvejojančio Nesuprasto veiksmų. Šis galutinai susipainiojęs savo mintyse atsistojo, suėmė anglies gabaliuką trim pirštais ir pradėjęs trupinti tylutėliai murmtelėjo: bet nieko nepadarysi, reikia tai reikia.