Atėjai pas mane pažiūrėti,
Nes pats tokių neturi.
Dienų.
Iškritusios dabar ruošias ilsėtis,
O kitos dar ieško neparėjusių
Nuo vakar savų.
Klausi, ar ilgai pas mane jos gyvena,
Šitaip švelniai migdydamos pačios save...
Nuo tada, kai buvo negera,
Kai krito, bet gaudė rankas.
Matai jas  bundančias,
O pakalbint bijai, tarsi jos norėtų įkąsti.
Na, ko gi tu. Jos kalba lietuviškai,
Nuo šiandien augina pavasarį.