Šindei esu laiminga.
Paklausta – a kal?
Nugi, esu turtinga.
Vakar atnešę pensijų ilgai lauktų.
Norit žinot kiek?
Atsakau – net 600 litų sumautų!
  Iš takiąs pensijąs šiais laikais,
pats nebesuprunti, kaip dar laikais:
sumakėjus až butų, mįsliji,
kaip gurgiuntį pilvų apgaut
ar kur papildamų litų gaut...
Nu, ir štai – sukas telelatą ratas.
Gal čia maną laimę nusmatą?
Yra ir „taip ir ne“, loto keno, kazino...
Žodžiu, kas mėnesį išmeginau laterijų vis kitų,
paaukodama iš pensijas nemažai litų, bet...
„ne tau, Martynai, mėlynas dungus“ –
auksų puodus laimi turtingas žmagus...
  Ale gi, pensininkai jau išmoką
gyvint ir iš mažų pensijų.
Anys vaikštą paspuošį „skudurinęs“ žiponais
ir vaidina didelius ponus. A,kų –
ir pigu, ir gražu.
  A kai pensininką kešenej vėjas švilpauja,-
aną mintys nerimauja:
tadu anas iešką maistą su užrašu „pigiau“,
ir nesuka sau galvąs,
kad sveikatai bus blagiau.
  Taip, kanservantus valgam, chemijų geriam,
ažuterštan undenin maudytis neriam.
Taip daugybę chemikalų
ligas mum invarą,
a lekarstvas mažai tepadeda,
tik aptiekoriam biznį darą...
  Bet nenusminkim, kai numirsma,
gal gražiai mum palaidąs:
graban pigian indęs,
gal ir „amžinų atilsį“ sukalbęs,
a svarbiausia – mūsų kūnų kirmeląs neęs!
Grabuosna gulėsma – mumijam būsma, –
chemikalų dėka žemej nesupūsma!