ant viryklės virdulys
galvoje jo kunkuliuoja
pakol vandenį užvirs
jis likimus apgalvoja
apie savo šeimininką
jo jau čia dabar nėra
apie savo šeimininkę
ji dabar visai viena
tas varinis virdulys
josios diedo palikimas
jau praėjo metai trys
kai išskyrė juos likimas
atsibodo jam kava
be konjako ar degtinės
spjovė į lubas staiga
ir išėjo nusiminęs
nes užkniso rutina
jau jinai iš proto varė
gal todėl lengva ranka
jis namų duris uždarė
jauną mergą pakabinęs
džiaugės iš visos krūtinės
nes gyvenimo prasmė
kaip jaunatviška versmė
vėl atrodo jį aplankė
nors anksčiau kasdieną lenkė
kiek jis medų tą kabino
nieks nematė ir nežino
bet jau baigiantis statinei
laižant medų paskutinį
jam merga ragus užstatė
berną rado ta gyvatė
ir su juo kad ją bala
susiuostė ta merga
pusės žodžio nepratarus
diedą iš namų išvarė
sėdi diedas nusiminęs
liūdi lūpą pakabinęs
o jo smegenys galvoja
kad visoje Lietuvoje
įvykis šisai būdingas
ir moralas reikalingas
jeigu artimą išduosi
jį iškeisi ar parduosi
tai nebūsi tuo laimingas
nes likimas yr teisingas
ir jo baudžianti ranka
visada pasieks tave
rytą dieną vakare
danguje ar pragare