Taip, kaltininkė šito nutikimo esu aš.

Šventai gailiuosi išdykusių vaikystės vasarų? Ne! Tiesiog tai sunkiai pamirštama. Tereikia paliesti dulkių griovelį savo pasirinktame prisiminimų paveiksle, viskas vėl pasikartos Glaudžiu dabar puodelį su kava, ir turiu jums papasakoti – privalau tai padaryti.

... Gyvenu kaimo namelyje už sirpstančių vyšnių sodo lanko. Jo langai į kalenančius baltus gandrus ant šiaudinio stogo. Antklodėje seku mojuojančias lazdyno šakas pro saulėtą langą, vaizduojuosi būsimus dienos nuotykius. Taip gerai pažįstu kiemą, o ypač įkaitusias gumines dviračių padangas. Apsisuku liemenį, įbrendu į dumblinai žalsvą vandenį, pagauta upės tėkmės nusistumiu į tolį...

Kai mano pussesserė atsidūrė ligoninėje, nei ji, nei aš nesupratome, ko ištikrųjų išvengėme. Juk nebūtume patikėjusios ir Babos kortomis dieną prieš nelaimę. Iki šiolei laikau tai paprasčiausiu atsitiktinumu.
„Kietarankė“, – sakydavau mintyse kreivai šypsodamasi. Tada lėtai galvodavau apie bjauriai susiūtą Linos galvą iškirptais plaukais, į kuriuos kiekvieną kartą pažvelgus, sugeldavo mane tarsi vinis kažkur viduryje pėdų. Nemaloniai atšaldavau.

Ėch!.. Kaip aš pavydėjau sugipsuotos sustingusiais pirštais Linos rankos!
Dešimčiai dienų suklijuotos tešlos gabalas pakeitė mano gyvenimą – ranka, dėl kurios aš ridenausi nuo sugrėbtos šieno kupetos, buvo visiškai užvaldžiusi. Man jos reikėjo! Tačiau mano riešai atlaikė visus išbandymus. „Kietarankė visagalė ypatinga“, – vis tiek tikėjau. Ir kas tam vaikiškui protui?
Lina pykdavo, kad drįsdavau taip ją vadinti, bet toks keistas elgesys kėlė tikriausių abejonių, jog savo ranka ji visai nesididžiuoja. Stori skruostai sprogdavo džiaugsmu, kai tekinas brolis išskuosdavo skųstis po sveikintino drausmingo stuktelėjimo. Laimingas veido pastebėjimas tapo mano akių liudininku. „Kietarankė kieta“, – sakydavau mintyse šypsodamasi, lėtai galvodama apie tą paslaptį.

Tą rytą energija lyg pliūpsnis dinamito išverčia mus iš lovų. Puolame draskyti uodų gumbus po nakties. Lina visko mačiusi, bet ne gamtos. Privalai būti stiprių nervų, kad sugebėtum prisitaikyti prie bliaunančių karvių mėšlo kvapo, gyvenimo su seneliais kaime ir uodais. Tai gali ne visi. Ji kasosi būsimos nelaimės ranką ir keikiasi, kad daugiau čia nevažiuos.
Man, žinoma, gaila. Negalėčiau šitaip lygintis – bendrabučio kiemas manęs nevilioja. Lina, atsiminusi namus, labai apsidžiaugia. Tegul.

Šunys baisiausiai mums pavydi, dusdami piktai loja, atrodo kuo toliau, tuo labiau kankinasi, kai bėgam takeliu prie upės kaimynų sodo namelio link. Po kojomis pokši geltoni slyvukai. Aptariame kaimynų braškių lysves, paragaujame žalių agrastų. Jei kas abejoja mūsų vietos saugumu – per dieną nušlubuoja vienas kitas girtas kaimynas ar jiems, slunkiams, rūpės devynmetės smailianosė ir storažandė?
Aš išsitraukiu cigaretę. Stengiuosi uždegti, bet vėjas nupučia suskilusį degtuką. Nejaugi šitaip sudėtinga, galvoju. Pusseserė išstumia dėžutę ir pasvirusi nuskraidina dūmą palei vėjo kryptį. Nutirpstu savo vietoje, netikėjau, kad Lina moka rūkyti! Jos cigarėtė virsta pelenais; smilkstantis galiukas žavi labiau nei saldžios kaimynų braškės, agrastai, obuoliai – labiau tikra, įspūdinga, valdoma.
– Nemoki tu, – užsisvajojusi girdžiu kaip Lina kalba, – draugai mano rūko geriau.
Aš mąstau, jei gali tuo didžiuotis, kodėl atvažiavai pas mane. Pakeliu akis, kad perduočiau karštą cigaretę. Ji žiūri į mane.
– Žinok, tavo tėvas netikras. Tavo mama netikra. Aš nežinau, iš kur tu.
– Iš kur tai ištraukei?
– Mano mama sakė. Visi taip kalba. Daugiau tau nieko sakyti negaliu, neleido.
Negali būti, galvoju, kad nieko nežinau. Pusseserė mėgaujasi ištįsusia mano veido išraiška, tokia atvira vėjyje nuo pridengiančių kaklą plaukų, aš prisimerkiu. Kojos apsunksta.
– Bloga... – klesteliu į šaltą upę su plaukiančiais žaliais žiogais. – Bloga, – kartoju šlapia nugara.

Lina surūko cigaretės galiuką, jos visai nepykina, pasakiusi, kaip pirmą kartą nutiko jai, numeta likusį galiuką, eina prie šulinio.
– Pasemsiu vandens, – slinkdama šulinio skardą, pažvelgia į šulinio apačią. – Pamatysi, tuojau praeis. Nepamiršk pakramtyti žolės, kad kvapas dingtų iš burnos, – pasilenkusi leidžia kibirą, suka geležinę rankeną. Grandinės išsivynioja, pliūkšteli į apačią. Linos kūnas įsitempia. Rankos pakyla, ji kažko delsia.
– Padėk, – atsisukusi prašo.
Atsistoju aš. Kibiras pilnas, siūbuojantis, pasviręs šonu, įsikimbu į jo rankeną, kilsteliu pritraukdama prie savęs, Lina laiko užsuktą rankeną. Staiga mano rankos apsilieja vandeniu, ir kibiras sminga į šulinio apačią, išraudamas rankeną, smigdamas neria į dugną. Tai išvydusi, kilsteliu akis ir susvirduliuoju. Tamsus kraujo pėdsakas nubėga Linos smilkiniu pro nosį, ji suklykusi susilenkia ir krenta ant žolės, sulaikiusi kvapą mėlynomis lūpomis. Prašau stotis, Lina manęs negirdi, atmerkia akis, bet nesiklauso. Įsikibusi į riešą rėkia. Verkdama maldauju truputėlį pakentėti, tuojau jai padėsiu, žadu, lai tik niekas nesužino. Atsistojusi mano pusseserė pasileidžia sodybos link. Šaukiu jai iš paskos, bet veltui. Varvindama kraują per žaliuojančias bulves net neatsisuka. Seku iš paskos, braukiu keliais riebius kolorado vabalus, anie supasi įsikibę į bulvių lapus, nekruta. Nekalti kaip ir aš, svarstau. Vinis plikoje pėdoje sukruta.

Vėliau, tą vakarą:
Mama sėdi prieš saulę, jos svylanti pilvo oda kepa, spirga, skleidžia keistą kvapą.
– Tu jau rūkai, – išgirstu įžengusi. Mano mama tiesia cigaretę, ragina. – Kuri drąsesnė? – garsiai mūsų klausia.
Lina net nesukruta.
Matau pliką savo pėdą su įsmigusia į kulną vinimi. Mama ją ištraukia.
– Rūkyti reikia mokėti, – juokdamasi pasako. – Kai užaugsi, galėsi daryti ką nori, dabar turi klausyti manęs.
Šypsausi išsigandusiai Linai, mane išmokusiai valgyti žolę, dabar susiūta galva, pakabinta ranka po kaklu.
Tai labai nesąžininga. Gal kas ir nesutiks su manimi.
Sakysite, juokinga? Man, žinoma, gaila.