Ant sraunaus upelio kranto
Senas namas be langų.
Kažkada čionai gyventa,
O dabar praeit baugu.

Pelės cypia, gegnės skrypia,
Vėjas varsto langines.
Gal tenai dar dvasios likę
Žarsto pečiuj žarijas?

O viena kaimynė matė, –
Skalbė žlugtą tuo laiku, –
Kai Girinis barzdą kratė,
Pasilenkęs ties lieptu.          

Tai jisai tenai gyvena –
Rūksta dūmai kamine.
Pušeles genys kalena.
Pats – raudona kepure.

Vakarais per upės brastą
Veda savo anūkus –
Papartėlio žiedą rastą
Neša laumei į namus.

Užkuria ant kalno ugnį –
Suliepsnoja daug laužų,
Šoka ratais ties bedugne
Apsijuosę vainiku.

Tik ryte, kai saulė teka, –
Skuba kūlvirsčiais krantu:
Pusrytėliams žuvį kepa
Židiny ant pelenų.

Kitą dieną jie svečiuosis
Pas Urvinį iš kalnų,
O sūpynėse iš uosio
Supsis ligi sutemų.