Likimas kaip siūlas...
Klausaus ir girdžiu,-
kažkas mane šaukia,
kažkas manęs laukia.
Tik meilės ir laimės
jau nieks nebesiūlo...
--------------------------------------
Mano tylūs namai
seniai apaugo vienatvės vijokliais.
Ta dulkėta vienatvė vis auga ir auga...,
kaip sunki ir skaudi kupra
ant pavargusių mano pečių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-07-28 20:04:15
Labai individualus. t.y. atviras. Artimos mintys... " Mano tylūs namai
seniai apaugo vienatvės vijokliais..."- graži, vaizdinga metafora. Užkliuvo VIENATVĖS vijokiais ir kitoje eilutėje dulkėta VIENATVĖ. Tiesiog gal per arti vienas kito... gadina eiliaus augimo tęstinumą, bent emocionalia prasme.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-07-25 21:14:50
vienatvė kartais gelbsti, kai draugystė tampa nepakeliama.Jausmo užtaisas skaudus, vienatvė ieško prašnekėjimo.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-07-25 20:08:30
Labai jau artimas ir suprantamas vienatvės jausmas...
kaip sunki ir skaudi kupra
ant pavargusių mano pečių.
Labai tiksliai nusakytas, išgyventas. SĖKMĖS
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-07-25 16:57:11
Ačiū, Maryte-svyruokle.
Tavo žodžiai mane pakėlė.Prasmingi jie.Nesijaučiu vieniša-juk mes-Kauno PŽA literatai "Tarp eilučių' esma draugiški.
Skaitau vis mūsų almanachą-Tavo ,Kazytės, Rimanto eilės lyg žodžių perlai...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-07-25 16:43:31
Mieloji herbera, vienatvė - ne vienišumas. Sunkiausia tada, kai tarp žmonių jautiesi vienišas...Nesuprastas...Svetimas...