Įkalintas vyras gamtos labirinte.
Kur išsvajotas išėjimas iš aukštų sienų šalies šmėkšteli margu sijonu. Tokiu kvapniu, kad užsimerkęs leki link išėjimo. Tik staiga - bumpt, atsimuši apie minkštėjimą staiga išgirdusia kakta į sieną. Pasuki į dešinę - juk dabar jau turi uoslę. Už kampo pralekia visas pulkas sijonų. Išsirenki balčiausią. Stveri abiem rankom ir jau lyg stropiausias vampyras įsisiurbi į rojų už labirinto. Bet išalkę dantys perskrodžia sijoną kaip gražiausią pavasario žiedlapį, gailiai suzvimbia ore ir skaudžiai nusileidę ant, regis, vienintelio betono gabalo aplink, išsilaksto į visas (?) keturias puses. Vėl pakyli. Vėl atstatai mėlyną nosį ir karštligiškai gaudai orą. Jau nebesi toks tikras savo akimis (ką jau ir bekalbėti apie dantis), bet už kampo darsyk pamatai sijoną. Raudoną, tvirto pluošto. Tiesa, nenaują. Bet, tinkamai išskalbus, galima ir ant tokio ramiai veidą dėti. Tad švelniai pabučiuoji, ranka raukšleles palygini. Pamažu įsikimbi ir seki iš paskos. Opa, visai neprastai neša. Ir net pranešėjo balsas, regis, kažką apie artėjantį išėjimą iš labirinto sugargaliavo. Nušvinti. Bet... kai jau visiems atrodo, kad tarptautinis Exit'as štai čia, prieš pat mėlynas akis, tau kažkodėl pasirodo, jog jis dar tik kairėje... Ir nutari išmėginti. Nors ne, nenutari. Tiesiog išmėgini. Patinka. Bet tai ne išėjimas. Jo ieškai vėl.
Vyras gamtos labirinte.
Kaip jam iš jo išeiti?