Sustingusi stebėjau tylintį telefoną. Laukiau.
Suskambus telefonui neskubėdavau kelti ragelio.
Lai nežino, kad taip pašėlusiai laukiu jo skambučių.
Lai nežino, jog taip stipriai jo geidžiu.
Laukiau. To vienintelio žodžio telefono ragelyje ” tai aš”.

O paskui sekė neperžiangiama tyla.
Girdėjau jį kvėpuojant į ragelį. Klausiausi mūsų tylos.
Kambarys tarsi išnykdavo su visais baldais. Išnykdavo ir mano dukra ir vyras. Tarsi visą mano nevykusį gyvenimą kažkas uoliai ištrynė kokybišku trintuku.
Liko tik aš ir A. Tik mes ir mūsų tyla, kurioje telpa viso pasaulio švelnumas, meilė, grožis, žavesys, geismas, troškimai, skaudus ilgesys ir dar daug daugiau. Taip vis karts nuo karto sulaukdavau nokautuojančios mūsų tylos telefono ragelyje. Tyla lyg narkotikai mus svaigino labiau nei kas kita. Taip tylėti mokėjo tik A.
Jo tyla buvo ypatinga. Ją galima buvo skaityti, jausti, klausyti, matyti.

Kartą taip tylėjome, sėdėdami ąžuolyne ant suolelio, visą dieną. Nemačiau praeivių, tik jutau jų siluetus tai artėjant , tai tolstant nuo mūsų. Ko gero pamiršdavau įkvėpti, berydama jo žvilgsnį lyg žuvis vandenį.

Mes mokėjome ragauti savo tylą mažais gurkšniais, tarsi bijodami jog ji gali pasibaigti.
Tyloje kiekviena kūno dalimi jutau jo artumą. Kūnu bėgiodavo milijonai švelnių skruzdėlyčių.
Oro atrodydavo tai per daug, tai per mažai.
Katrais tyloje geidulio vibracijos iš apačios į viršų kilo ir leidosi stuburkauliu žemyn. Neišnykdavo. Cirkuliavo mano kūne, o mes vis žiūrėjome vienas kitam į akis.

A. akių mėlynumas mūsų tyloje paryškėdavo, putlios lūpos geidulingai šiek tiek prasiverdavo.
Kvietė bučiniui. Milimetras prie milimetro atstumas tarp mūsų kūnų tirpėte ištirpdavo. Jutau jo dubens kaulus, šonkaulius. Netgi kelius jutau.

Mokėjau skaityti tylą. Ji man labai daug ką pasakojo. Išgirsdavau tai meilės skausmo skundą, tai ilgesio atodūsius, tai geismo šnabždesius, tai vyro logiką. Daug ką pasakojo man jo tyla. Nežinau, ką jis girdėjo mano tyloje. Ji buvo šventvagiškai miela man. Ko gero ir jam. Kitaip būtų nutraukęs tylą.