Begalybės baigties rūke
Atradau aš tąkart save,
Pilkšvo veidrodžio atspindy
Mačiau tave kitokį...

Žaižaruojanti audra,
Debesų padangė kupina
Ir mažas žiogas ant gėlės,
Vis klausė jie manęs „Kas jie?“

Aš nežinau, nejau tai aš,
Negali būti, čia kažkas,
Gal aiškiarege patapau,
Bijau priprasti –reikia rasti...

Lyg iš baimės išsiplėtusiom akim
Žengiau pirmyn,
Radau, bet pamečiau,
Kol pagaliau jutau kažką nebylų sava širdim...

Juslė ir melas,
Tiesa – uoslė,
Ne veidrodinė tai mįslė,
O realus tai epizodas,
Paskutinis mano noras,
Slapta svajonė, kažkada
Išlindusi ir atradusi mane...