Ligas mučijamas ne rozų
žmagelis paliklinikaj žiūri medikui un akis
ir laukia, kų daktarėlis pasakys.
A daktarėlis rašą, rašą
(duot kyšią anas neprašą).
Ažu du etatus anys plūša
šaunūs daktarėliai mūsų.
Taigi, rašą rašą – net nežiūri tau un veidų...
Ir trauki kyšelį kažkakį šiek tiek
– Daktarėli, čia man sopa – padėk.
Juk suprunti – duoda kyšį ir kiti.
Jei tu daktarui neduosi nieką,
neapžiūrėtas ir lieki.
Gali negali, duoti daktarui turi.
Gailėti anam neverta –
sustiks bendri keliai jei ne šindei,
tai kitų kartų.
   Ir rašyt anas nustoją,
ną kedęs net atsistoją,
maną karštį išmatavą, –
žodžiu, elgesys kitaks kyšelį gavus.

   Štai istorija kita – jauki kardialogijąs palata.
Guli čia sunki ligonę,
nu, ana dą nenori amžinon kelionen.
Veidas anas išsekįs, didelas smūtnąs akys...
  Naktis. Daktarėlis būdi, o ištikrųjų miega.
Niekas negirdi, kad senutei sopa širdį.
Senolė tyliai šaukę, verkią, kol
akis visai užmerkę...

    Pirmadenis. Visa palata un kojų –
vyr gydytajas vizituoja!
Vizituodamas kai kų gerai apžiūri,
a kitam ne žodžią neruri.
Pre šitą ligoniai inpratį,
anys takį vaizdų ne pirmąroz matą ir žiną,
kų tai reiškia.
Štai ir pavizituota.
Liką aišku, ną katrą ligonę duota.

Duota tyliai – kabineti, atskirai –
pre visų gi negerai.