Diev, net neįsivaizduoju, kiek kartų aš dar pradėsiu rašyt iš naujo, kol užrašysiu tai, kas nebus taip giliai apgailėtina!

O kartais taip norėtųsi susigrąžinti tą norą plaukti pasroviui, surasti išmėtytus Savo laimės trupinėlius, nors ir po vieną. Aš nepavargčiau. Pasiilgau laimės. Nors iš tiesų, aš jos net neturėjau, tad prieš tai buvusį sakinį reiktų pakeisti į „norėčiau paskanauti laime“.

Ir aš tikrai tikiu, kad galėčiau pasiekt gyvenimą be baimės jausmo.
Nes aš galiu viską. [?]


Neturiu teisės pasiduoti, kadangi tokie patys kaip aš niekuomet nepasiduoda.
Kadangi tokių kaip aš daugiau nėra. Nei vieno.

--------

Supa mane vėjai,
Plaukiu su jais pasroviui – Tu to norėjai.
Geidžiau patekt į tylą, nežinodama nieko.
Tuksenau po truputį dangun, neturėdama savo Dievo.

Pasiklydom kely, apsuptam pagundų
Paskendom upėj nelaimių.
Keliamės anksti ryte, kad patektume į Saulę.
Naikinam naivią sėklų saują.

Kvailystės juodos pinklės –
Atšiauraus melo – cukruotos žirklės.
Imkit ir skanaukit. Mano laisvę senai ant Tavęs užsiundė.
Be to, vilkus žmogiena sugundė.

Dar vis supa mane vėjai.
Meldžiamės neTikram Dievui – užtarėjui.
Paranoja jausmams? Galbūt. Ir vėl tu gėrei..
O taip, dėkoji alkoholiui kenkėjui.

-----
Ša! Tiesiog Tu paklausyk.

Patark – gal nerašyti nieko?

Ir aš žinau, jog būsime laimingi. Kada nors.

Kelkis saule – gyvenimas vis dėlto gražus.

***

Ech. Šitai taip pat apgailėtina.

Gal kitaip jau nebemoku?