Vienatvės apsiaustą skalbia ne tik vienuoliai. Sėdi tvirtai karaliaus soste, laurų vainikas spindi ant galvos, ištikimos bitės, skruzdėlės ar termitai zuja aplink. Nesvarbu, kaip vadini. Tik jauti, kad trūksta oro. Kad žodžiai sprogsta. Atominis grybas išnuodija ištisas idėjas, nes kažkoks mažas ar didelis sugeba nuspausti sprogdiklio mygtuką pirmas. Šįkart tai buvo Milda.
- Man dar nesumokėta išeitinė. Paduosiu į teismą, jei...
- Raminkis. Nebūk, boba. Gausi Tu tuos savo grašius.
- Koks mandras. Grasinti skubinasi... Dėjau aš ant Tavo grasinimų.
- Aš pirmiau padėjau.
- Pažiūrėsim, ar norėtum, kad pasikalbėčiau su Neringa apie jos motiną.
Turėjau jai sumokėti. Net jei ji susisuko pūkinį lizdelį konkurentų vištidėje. Ten broileriai didesni. Plaukia pjūklas ir nukapoja kojas. Negalinčių pajudėti. Stresinė vištiena parduotuvėse būna pigi. Mano etika bent jau ne tokia žiauri.

Paslaptys. Vienatvė tokių neišduoda. Esi katinas, kuris vaikšto, kur nori, laka, ką nori. Gali kalbėtis su Savimi veidrodyje. Parpti rytais iki antros dienos. Mazgoti kojas šiltu pienu ir manyti, kad Magdalietė geriau nepadarytų. Et, ir kam mano Kartuolei reikėjo susidūgzti su Milda? Pamenu, užklupau kartą grįžęs iš komandiruotės:
- Gerda, ŠŠŠa! Tik Jonui nesakyk.
- Nesakysiu.
- Garbės žodis?
- Laikau kumštukus. Dabar susitaikykim ir pasibučiuokim.
- Ką mergaitės slepiat?
- Tavęs laukiam. Burkuojam .- varnų ar balandžių choras atsakė - taip ir nežinau. Bet buvo gražios. Ir skanios. Abi. Tada pirmąsyk pasijutau kitoks. Vienas baltas gulbinas. Tebuvo praėję metai po mūsų vestuvių.

Gerdos šeimoje aš visuomet buvau vienas. Tiek Gerdai, tiek Kartuolei. Kai tuokėmės slapta kaimo medinėje bažnyčioje - to dar nesupratau. Pamenu, žydinčių alyvų kvapas kuteno nosį. Gerdos arba mano Kartuolės baltos suknelės kutai šlavė kaimo dulkes. Ji tyliai kartojo: myliu. Kaip brangi patefono plokštelė, kuri kartą ėmė ir užsikirto. Išlindo yla iš maišo. Neveltui jos motina man vožė:
- Šitokie mafiozai ilgai negyvena.
Jai patikdavo įkišti ranką į mano piniginę. Pirkdavo brangius ir kokybiškus kvepalus, vertingus papuošalus, meno kūrinius ir ... nuostabų apatinį trikotažą. Dėl kelių akimirkų aš atleisdavau visus:
- Atleisk, vėl paėmiau tūkstantį litų.

Viskio lietus plauna burną. Pigus interjeras. Vienas alubary. Geriu ne alų. Gal todėl ir nepataikau į likimo man pravėžinėtas vėžias? Palaidojom. Stovėjau vienas minioj, su ryškiu juodu kostiumu. Atstumtasis. Krito gėlės. Sūrūs lašai. Netikros samdytos moterėlės raudos. Ir tik aš vienas žinojau, kad karste greičiausiai ne Tu. Aš pavargau ieškoti. Dabar gailiuosi. Kažkokią šarados nuotrupą žino Milda. Mano draugas Osvaldas, šachmatų asas. Kitaip Ozis. Neringa nežino nieko. Gerdos motina vis dar užtrenkia durimis prieš nosį. Mano sesuo Erika išskrido Kartuolės keliais į Ispaniją. Ji norėtų įsivaikinti Neringą ar panašiai. Vienas. Vis vienas. Žodžiai liejasi, viskis liejasi. Per atviras aš šiandien. Ir per tuščias.
Ryt parduosiu medienos už dešimt tūkstančių Lietuvos karstams. Ir eina tegu viskas velniop.