Kartās savės klauso kuokem omžiaus ruožė
Ta jaunystė mona vaikems atsivuožė?
Ruoduos, ka be laika sultis jiemė sunktėis,
Bet nu tuo nebova mon gīventė sunkē.
Dā daugiau sakīsio – pašvėisiejė akis –
Anuos vaikiu veidus tarsi pėina lakė.
Ne vėsū, gražiausiu, kor muokiejė švelnē
Parbrauktė par patė širdi kėito delno.
Kartās pajoukoutė, smailē paveizietė,
Ė sieluo palėktė lėngva jausma rieti.
Užsigeisio kumet, ka artiau priēto,
Ė bent kėik pagėrtom monoujė karieta.
Žėnuomās, tuo balsē niekam nesakīsi,
Tik vėina palėkus pamīlousio kisi.
Toukart pagalvuosio, ka to vaikis būtum,
Tavi apipintiuo sava žaliuom rūtuom.
Tēp mon liuob išētė posmergė pristuojos
Ė ka pastuoriejė iš pat kera kuojės.
No tuo laika dėinas bova lėngvas, švėsės,
Nuors nu darba sunkė kopra vuos ištėisi.
Vo ka jau tas mona nuveiziets, pagluostīts,
Pri kėtuos mergātės spausės artėi, gluotnē,
Širdi mona trupins jausma sunkė smūgē,
Vo pati jau būsio kāp potra surūgus –
Akiū nesudiesio ni mienoliou švėtont
Jeigo nuori išnīk, ištėrpk tuo pat vėituo.
Tuoks pasiotės jausmos nepraēs tēp grētā,
Kol kas nuors iš naujė ilėps mon į skrēta.
Ė pati pėrmuojė ta monuojė meilė
Nepraējė lėngvā, nelingava dailē –
Iš anuos palėka pats dėdiausis griuovis,
Tēp līg miedi stuora būtom kas išruovės.
Vo po tuo jau kėtė, jau ne tėik skausmingė –
Pajoukousi drousē, mesi plati vingi,
Ka ne uns už nuosi muni betumpīto,
Ka monuojė meilė trėnktom kāp su plīto.
Ė ka uns biegiuoto ciocio pasivertės
Ė žėnuotom meilės auksaspalvė vertė.