Kai vaikystėje grįždavau namo vėliau nei būdavo liepta, mama grasindavo surišti man kojas liežuviu ir sode pasodinti į dirvą, kad greičiau užaugčiau ir nebekelčiau problemų. Nors mano sportbačiuose ir taip žemių būdavo tiek, kad veikiai užaugtų nemažas fikusas, prisibijodavau mamos ir, bandydamas išpirkti savo kaltę, ant stalo rūpestingai išdėliodavau visą tos dienos radybų laimikį: gintarą primenančius akmenukus, išpampusius karkvabalius pilvais į viršų, kirų plunksnas, senas fotografijas... Bet paskiausiai iš savo kišenės visuomet ištraukdavau blizgiai rusvą kriauklę, kurią, tykiai prisėlinęs prie mamos, įkišdavau jai tarp lūpų, po to pirštais užverdamas akis.
- Mama, - tyliai šnabždėdavau. – ar girdi, kaip ošia? Ar jauti, kaip žuvys kutena gomurį?
          Ji padėdavo galvą ant mano peties, nieko neatsakydavo ir likdavo užsimerkusi, o aš tyliai viduje džiaugdavausi, kad mano mama tebebuvo vaikas kaip ir aš.
          Mes gyvenome pajūry: aš, mama ir jos draugas. Mano tėtis mirė prieš man gimstant, todėl nebuvau jo matęs nė karto. Mama sakydavo, kad jis gyvena manyje, mano šypsenoje, mano „opalo mėlynumo akyse, įtraukiančiose tarsi bangos“. Ji be galo mylėjo jūrą, todėl čia ir atsikraustėm. Pirmiausia mudu, o po to ir jos draugas. Jį, tiesa, aš nelabai mėgau, nes šis neretai išgerdavo, o tada namie kildavo barniai. Jų metu išsliūkindavau lauk, įsiropšdavau į kaštoną sode ir sėdėdavau ten, kol viskas nurimdavo, kambariuose užgesdavo šviesos, o triukšmas, kaip maniau esą, susitraukdavo ir palysdavo po šaldytuvu, sofa bei spintelėmis iki sekančio barnio. Tada grįždavau vidun, tamsoje susirasdavau mamos kambario duris ir, klausydamasis duslaus kūkčiojimą primenančio kvėpavimo, po jomis pakišdavau kriauklelę.
           Sekantį rytą mamą matydavau virtuvėje, tylią, parimusią prie lango, su kriaukle tarp lūpų, užmerktom akim ir sumušimais ant veido.
           Tokiomis akimirkomis baisiai grauždavau save, kad sėdėjau kaštone ir bejėgiškai laukiau, laukiau, o ne stovėjau greta jo, iki pusės užsikasęs žemėje, kad greičiau išleisčiau šaknis, sužaliuočiau ir pražysčiau kriaukleles primenančiais žiedais, kurie joje, mano mamoje, pažadintų tą ramią mergaitę, nunarinusią galvą ant mano peties. Šitokia ji man atrodydavo stipresnė.
           Nedrįsdavau prie jos prieiti, galvodavau – tegul ošia, stebėdavau, kaip jautriai virpčioja jos akių vokai, kaip krūpčioja jos kūnas – tegul brenda, o ant blakstienų pamažėle sėda rasa – tegul plaukia, ir tyliai apsisukęs ant kulno išnykdavau už galinių durų.

●●●